33 33 P A Ž Y M A apie agrarinės reformos vykdymo teisines, ekonomines ir socialines pasekmes Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos pavedimu Žemės ūkio ministerija kartu su Agrarinės ekonomikos institutu, apskričių žemės ūkio departamentų, rajonų žemės ūkio valdybų ir agrarinių tarnybų specialistais, vadovaudamiesi minėtos komisijos aprobuota metodika, atliko atrankinių tyrimų, statistinių duomenų, teisinių, normatyvinių dokumentų bei organizacinių priemonių analizę, išnagrinėjo agrarinės reformos vykdymo eigos teisinius, ekonominius bei socialinius aspektus. Pagal minėtą metodiką buvo nagrinėjami agrarinę reformą reglamentavę teisiniai aktai, žemės ūkio ir jo infrastruktūros subjektų nuosavybės transformavimo rezultatai, žemės ūkio gamybinio potencialo ir jo panaudojimo pokyčiai bei rezultatai, kaimo gyventojų socialinių gyvenimo sąlygų pokyčiai bei rezultatai. Analizė buvo atliekama trim metodais: atrankiniu, statistiniu ir monografiniu. Atrankinio metodo pagalba analitinė medžiaga surinkta:
- agrarinės reformos eigą atspindinti informacija - iš reprezentuojančių ūkinių subjektų, t.y. kolūkių, tarybinių ūkių ir kitų valstybinių ūkių, kurie buvo atrinkti atsitiktinių skaičių metodu po du ūkius iš kiekvieno rajono;
- žemės ūkio gamybinio - techninio aptarnavimo įmonių ir socialinės sferos pokyčius atspindinti medžiaga - iš visų rajonų. Statistinis metodas buvo naudojamas, įvertinant kai kuriuos gamybinius, ekonominius ir socialinius pokyčius. Monografinio metodo pagalba buvo vertinamos žemės ūkio techninio potencialo sunykimo ir menko panaudojimo priežastys bei pažeidimai, taikant agrarinės reformos teisines normas. Tyrimų metu, siekiant, kad duomenys būtų palyginami, turto vertė bei praradimai įvertinti 1994 m. kainomis. Žemiau pateikiame atliktų tyrimų rezultatų apžvalgą, kai kurias išvadas ir pasiūlymus. Bendri agrarinės reformos vykdymo aspektai Agrarinė reforma buvo pradėta gražiai deklaruojant, kad “Ypač daug dėmesio skiriama žemės ūkio reformai. Jos tikslas - pakelti žemės ūkį, atgaivinti gero darbo tradicijas Lietuvos kaime. Žemės ūkio reformą Vyriausybė sies su socialine kaimo gyventojų apsauga, kaime ir mieste dirbančių pajamų išlyginimu, darbo sąlygų žemės ūkyje gerinimu.” Be to, programoje buvo teigiama, kad “Ypatingas dėmesys bus skiriamas žemės ūkio reformai, kurios tikslas - teisinių, ekonominių ir organizacinių prielaidų sudarymas efektyviai žemės ūkio gamybai, dirbtinai neardant esamų gamybinių - technologinių struktūrų”. Taip buvo skelbiama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 13 d. nutarimu Nr.I -1451 patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje. Praktiniai veiksmai ir priemonės, siekiant šių deklaruotų gražių tikslų, iš esmės suteikė agrarinės reformos procesui chaotišką pobūdį: Agrarinės reformos tikslų buvo siekiama skubotai, administraciniu prievartiniu būdu, be gilaus teisinio, ekonominio ir organizacinio pasiruošimo bei reikiamo mokslinio ir gamybinio pagrindimo. Reforma buvo pradėta vykdyti, nesuderinus visų šio sudėtingo proceso teisinių normų ir veiksnių: žemės reformos, teisės į turto nuosavybę atstatymo, privatizacijos, nacionalizacijos, žemės ūkio ir pramonės restruktūrizacijos, valdymo reformos, pinigų reformos, perėjimo iš planinės prie rinkos ekonomikos, naujų tarptautinių ir ekonominių ryšių bei kitų veiksnių. Ji vyko bendrame ūkinės reformos kontekste, o šie procesai labai susieti. Žemės ūkio ir perdirbamosios pramonės sužlugdymą lėmė neracionali, be apgalvotos koncepcijos beveik dvejus metus vykdyta agrarinė reforma, kurios metu buvo siekiama kuo greičiau suardyti buvusias ūkines struktūras, gamybinius ir ekonominius ryšius, nesukuriant naujomis ūkininkavimo sąlygomis reikalingų infrastruktūros ir naujų gamybinių bei ekonominių ryšių. Nepasakysi, kad taip atsitiko stokojant išmanymo. Mokslininkų ir gerų specialistų patarimų užteko. Vien Agronomų seklyčia kas mėnesį siųsdavo savo išvadas. Tad galima drąsiai teigti, kad procesą skatino asmeninės ambicijos ir politinės aistros, siekis kuo greičiau susidoroti su kitaminčiais, sugriauti susiklosčiusias gamybines ir socialines struktūras, likviduoti buvusią socialinę bazę. Tai ypač ryšku, palyginus 2 rajonų - Šilalės ir Pasvalio reformos pasekmes. Šilalėje vietos valdžia paklusniai vykdė visus tuo laiku Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės sprendimus, o Pasvalio - kiek jėgos leido, priešinosi. Neatsitiktinai reformos metu Pasvalio rajono ūkiuose ne žemės ūkio subjektams atiteko tik 27 proc. buvusių ūkių ilgalaikio turto, o Šilalės rajono - 51 proc., arba beveik dvigubai didesnė dalis. Pasvalio rajone išliko visos
(51)mechaninės remonto dirbtuvės, o Šilalės rajone - tik 8, arba 1/3 buvusio jų skaičiaus. Šilalės rajone sparčiau mažėjo gyvulių skaičius ir žemės ūkio produktų, ypač pieno ir grūdų, gamyba ir pardavimas. Nušalinus nuo agrarinės reformos vykdymo didelę ūkinio darbo patirtį turinčius ūkių vadovus ir specialistus, bei kolegialius valdymo organus šis darbas vyko chaotiškai, be kvalifikuoto vadovavimo ir kontrolės, todėl susidarė palankios sąlygos įvairiam piktnaudžiavimui. Pasinaudojus ekonomine suirute, buvo išgrobstyta nemažai turto ir sunaikinta daug statinių, technikos, įrengimų bei kitų materialinių vertybių. Vienvaldžiai laikinieji administratoriai pagrindiniu uždaviniu laikė ūkių likvidavimą, o nesąžiningi iš to siekė ir asmeninės naudos. Gamybos organizavimas buvo paliktas savieigai. Per teisės į žemės nuosavybę atstatymą buvo tarpusavyje sukiršinti ne tik kaimo žmonės, bet ir visa tauta. Kuo greičiau likviduojant kolūkius ir valstybinius ūkius, juose buvo išardyta gamybinė ir socialinė infrastruktūra ir iš esmės sugriautos organizacinės bei gamybinės - technologinės sistemos, ypač tokios labai svarbios, kaip agroserviso, agrotechnikos, agrochemijos, sėklininkystės, veislininkystės sistemos. Be to, buvo išblaškytas ir iš dalies prarastas intelektualinis žemės ūkio potencialas. Pažymėtinas ir Europos Sąjungos ekspertų agrarinės reformos įvertinimas. Antai, 1992 m. gruodžio - 1993 m. kovo mėnesiais paruoštoje apžvalginėje medžiagoje jie konstatuoja, kad “sėkmingai prasidėjęs (pirmosios apžvalgos sudarymo metu) žemės reformos (privatizacijos) procesas gali nukreipti žemės ūkį (jeigu nebus padaryta pakeitimų) klaidinga ekonominio vystymosi kryptimi” ir toliau “Kas nebuvo padaryta tuo metu - tai iš Vyriausybės pusės nebuvo pateiktas konkretus ilgalaikio žemės ūkio vystymo bendras tikslas, nenumatyta strategija šiam tikslui pasiekti ir nepateiktos priemonės šiai strategijai įgyvendinti”. Taip pat minėtoje apžvalgoje rašoma: “Norint, kad perėjimas būtų staigus, reikia turėti gatavus iškylančių problemų sprendimo variantus (pav., kaip sumažinti nedarbą struktūrinio pertvarkymo metu, kaip padidinti gyventojų užimtumą kaimo vietovėse). Atsakymų į šiuos klausimus dar kol kas nėra. Antra, pati svarbiausia sritis, kuriai patobulinti reikės skirti daugiausia laiko - tai ūkininko darbo efektyvumas. Atsižvelgiant į tokius faktorius, kaip prenelyg didelis ūkių susmulkinimas 1991 m. žemės reformos metu (vidutinis ūkių dydis tiktai 10
- ha)ir ilgalaikių kapitalo investicijų stoka tam, kad būtų galima sukurti naują privataus ūkio infrastruktūrą, galima padaryti išvadą, jog nepanašu, kad 10 metų pakaktų reikalingiems pakeitimams padaryti”. Būtina pažymėti ir tai, kad minėti ekspertai konstatavo: “Žemės ūkis paveldėjo gerus pamatus iš buvusios sistemos, tačiau šie pagrindai strategiškai nesubalansuoti savarankiškam funkcionavimui.” Akivaizdu, kad tokiu būdu vykdyta agrarinė reforma padarė didelę ekonominę, socialinę ir moralinę žalą visam ūkiui ir tautai. Aukščiau išdėstytus bendrus agrarinės reformos aspektus ir jos pasekmes įtikinančiai patvirtina žemiau pateikiama atliktų tyrimų analitinė medžiaga. Teisiniai agrarinės reformos aspektai Agrarinė reforma buvo pradėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu - laikinąja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymu (1991 m. liepos 25 d. Nr.I-1607) bei Lietuvos Respublikos Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymu (1991 m. liepos 30 d. Nr.I-1624), o taip pat poįstatyminiais normatyviniais dokumentais, kurie buvo dažnai koreguojami. Be to, kai kurie poįstatyminiai dokumentai prieštaravo Laikinojo Pagrindinio įstatymo nuostatoms, atskiros poįstatyminių dokumentų normos prieštaravo viena kitai, o taip pat buvo priimami nornatyviniai aktai, neįvertinus realios politinės ir ekonominės situacijos bei galimų pasekmių. 1. Laikinojo Pagrindinio įstatymo 44 str. buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Taigi, pagrindinis įstatymas iš esmės paliko galioti Lietuvos TSR Civilinio kodekso II skyrių ”Nuosavybės teisė”, o taip pat ir šio skyriaus dešimtąjį ir vienuoliktąjį skirsnius, reguliuojančius kolektyvinės kolūkių - kooperatinių ir visuomeninių organizacijų nuosavybės santykius. Civilinio kodekso 102 str. buvo nuostata, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais). Teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Taigi, joks valstybės kolektyvinis organas neturėjo teisės tvarkyti kolūkių, kooperatinių organizacijų nuosavybės santykių bei riboti nuosavybės teisių. Pagrindinio įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad “Lietuvos Respublika garantuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti jiems nuosavybės teise priklausančius objektus, jais disponuoti pagal Lietuvos įstatymus”. Pagrindinio įstatymo 44 str. 5 dalyje buvo nustatyta, kad “visiems nuosavybės subjektams nustatomos vienodos teisinės gynimo priemonės”. Pažymėtina, kad ir netekus galios Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui (1992 m. lapkričio 2 d.), minėtos nuostatos išliko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, kuriuo yra nustatyta, kad “nuosavybė yra neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai”. Todėl buvusio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko G. Vagnoriaus Vyriausybės vardu išleisti 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 421 “Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse” bei tos pat dienos nutarimas Nr. 422 “Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu” iš esmės prieštaravo Pagrindiniam įstatymui, Civiliniam kodeksui ir elementariausios demokratijos nuostatoms. Pagal 1991 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 421 tarpūkinės gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonės, kooperatinės - valstybinės veislininkystės įmonės, Lietuvos respublikinio tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo įstaigos ir tarpkolūkinės statybos organizacijos iki 1991 m. lapkričio 1 d. buvo įpareigotos persiregistruoti į valstybines ar valstybines akcines įmones. Įpareigojimas kooperatinėms organizacijoms persiregistruoti į valstybines akcines įmones reiškė Pagrindiniu ir kitais įstatymais uždraustą kišimąsi į jų reikalus ir perregistravimo pretekstu pridengtą turto nacionalizavimą. Kitas buvusio premjero G. Vagnoriaus Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 422 buvo Konstitucijai priešingas kolūkių likvidavimo aktas, kuriuo nustatyta, kad žemės ūkio įmonėms taikomas likviduojamos (reorganizuojamos) įmonės statusas. Kolegialūs valdymo organai (kolūkio valdyba, direktorių valdyba, stebėtojų taryba, visuotinis susirinkimas) neteko savo įgaliojimų, o įmonei valdyti sudaryta laikinoji administracija, į kurios sudėtį įėjo vadovas, jo pavaduotojas ir vyriausiasis buhalteris. Žemės ūkio ministerijai iki 1991 m. lapkričio 1 d. buvo pavesta patvirtinti esamą arba paskirti naują jų reguliavimo sferoje esančių žemės ūkio įmonių laikinąją administraciją ir perduoti jai visas buvusių kolegialių organų teises spręsti gamybinius, ekonominius, finansinius ir kitus klausimus. Tame pat nutarime nurodyta, kad naujų žemės ūkio įmonių vadovų kandidatūros turi būti pateiktos tvirtinti Žemės ūkio ministerijai. Daugumą anksčiau dirbusių kolūkių vadovų, jų pavaduotojų bei vyriausiųjų buhalterių rajonų valdybos savo sprendimais atleido iš darbo. Tai taip pat prieštaravo norminiams aktams, reglamentuojantiems žemės ūkio įmonių veiklą. Be to, pažymėtina, kad Vyriausybės vardu priimti 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr.421, 422 buvo vienasmeniški G. Vagnoriaus aktai. Iš Vyriausybės sekretoriaus A. Mikulio 1995 m. birželio 14 d. rašto Nr.14-6374 matyti, kad 1991 m. spalio 12 d. minėtųjų nutarimų projektų svarstymas nebuvo atrauktas nei į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, nei į protokolą. Taigi jie nebuvo svarstyti Vyriausybės posėdyje. Visa tai leidžia daryti išvadas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 421 “Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse” ir tos pat dienos nutarimas Nr. 422 “Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu” savo turiniu prieštaravo Laikinajam Pagrindiniam įstatymui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 102,103,105 straipsniams bei kitiems norminiams aktams, be to buvo priimti, pažeidžiant nustatytą tvarką. 2. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo tvarka buvo nustatyta, neįvertinus žemėtvarkos tarnybų galimybių. Žemės ūkio įmonių turtas buvo privatizuojamas, pažeidžiant įstatymo reikalavimus rengti įmonės kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, pagal jį suformuoti gamybinius - technologinius komplektus, t.y. parengti įmonės reformavimo projektą. Šį projektą turėjo apsvarstyti visi pretendentai įsigyti turtą bei grąžinti žemę, ir tik po diskusijų nusprendus projektą patvirtinti, turėjo prasidėti turto privatizavimo procesas bei žemės, kurią naudojo žemės ūkio įmonės, grąžinimas. Tokia tvarka buvo numatyta Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad “Privatizuojamas įmonių turtas įsigyjamas pirmiausia gamybiniais - technologiniais komplektais, sudarytais, atsižvelgiant į asmenų pageidavimus ir įmonės kompleksinio žemės reformos, žemėtvarkos projekto sudarymo kriterijus.” Šio įstatymo 9 str. antroje pastraipoje nurodyta, kad “Pageidavimus dėl įsigyjamo turto pasirenkamos ūkininkavimo formos apylinkės agrarinės reformos tarnybos priima iki 1991 m. gruodžio 31 dienos.“ Ši tvarka taip pat nustatyta Vyriausybės 1991 10 12 nutarimu Nr. 420 “Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo bei jų reorganizavimo laikinosios tvarkos” patvirtintų Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo programų sudarymo principų 5 punkte. Tačiau komplektai dažnai buvo sudaromi pačių agrarinės tarnybos darbuotojų nuožiūra ir, nepaisant pretendentų į turtą prieštaravimų, pateikiami privatizavimui. Be to, pažeidžiant nustatytą tvarką, buvo pradėtas žemės ūkio įmonių turto privatizavimas ir žemės grąžinimas, dar neparengus šiam darbui reikalingų projektų, užtikrinančių normalų ūkinių subjektų funkcionavimą, ir nesuderinus tarpusavyje atskirų šios reformos vykdytų veiksmų. Dėl šios priežasties buvo sukompromituota visa agrarinės reformos idėja - vietoje planingo, apgalvoto ūkinių struktūrų pertvarkymo vyko žemės ūkio įmonių turto dalybos ir žemės grąžinimas buvusioje vietoje. Neatskiriami pagal savo funkcijas gamybinio proceso elementai - žemė + dirbantieji + gamybos priemonės tokios reformos pasėkoje tapo atskirti: žemės savininkais tapo fiziškai jos negalintys dirbti asmenys (pensininkai, toli nuo žemės gyvenantys miestiečiai) ar asmenys, neturintys pastatų, technikos, gyvulių ir išteklių statyti ūkininko sodybą. Antra vertus, gamybos priemonių privatizavimas atsietai nuo žemės reformos sąlygojo tai, kad turtas nebuvo racionaliai panaudotas stabiliems ūkininkų ar žemės ūkio įmonių ūkiams kurti, kadangi privatizuoti pastatai daug kur buvo panaudoti ne žemės ūkio gamybai ar išvis sunaikinti, technika ir gyvuliai - išparduoti. Žemės reforma pradėta, neturint perspektyvių ūkinių struktūrų ekonominio pagrindimo, reikalingo tam, kad rengiant žemės ūkio įmonės reorganizavimo projektą kartu su žemės reformos žemėtvarkos projektu būtų įvertinta investicijų reikmė kapitaliniams įdėjimams ir kitoms išlaidoms, darbo bei materialinės sąnaudos ūkininkavimui, o pretendentai galėtų apsispręsti ir priimti jiems labiausiai tinkantį variantą. Tuo tarpu žemės sklypai buvo formuojami stichiškai, matuojant žemę “pasirengusiems ūkininkauti” asmenims ir visiškai nesprendžiant kompleksinio teritorijos tvarkymo, būsimų ūkių žemėnaudų ir jose - ūkinių sodybų išdėstymo. Vieno asmens - pretendento į buvusią savininko ~emę interesai buvo vertinami aukščiau bendrųjų interesų, kuriuos iškėlė agrarinė reforma - pasiekti racionalesnį nei buvusiose ūkinėse struktūrose žemės naudojimą, sudaryti teritorinį pagrindą ekonomiškai efektyvių ūkių kūrimui. Visi šie klausimai, turėję būti sprendžiami žemės reformos žemėtvarkos projektuose, liko neišspręsti daugiausia dėl to, kad žemės ūkio įmonių turto privatizacijos procesas įvyko anksčiau nei pradėti rengti žemėtvarkos projektai. Žemė buvo privatizuojama kaip turtas, o ne kaip kompleksiškai suformuotame perspektyviame ūkyje funkcionuojanti gamybos priemonė 3. Realaus įgyvendinimo pagrindo neturinčius, pernelyg skubotus ir neapgalvotus tuometinės Vyriausybės veiksmus, griaunant senąją agrosistemą, gali charakterizuoti kai kurios priimtų nutarimų nuostatos. Taip 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 “Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų” nustatyta, kad žemės ūkio įmonių turtas turi būti inventorizuotas ir įkainotas iki 1991 m. rugpjūčio 30 d. Tų pačių metų spalio 12 d. nutarimu Nr. 420 “Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo bei jų reorganizavimo laikinosios tvarkos” Vyriausybė patvirtino “Perkainuoto žemės ūkio įmonių turto indeksavimo ir įkainojimo metodiką” ir nustatė, kad turtą indeksuoti ir įkainuoti bei apyrašus pateikti agrarinių reformų tarnyboms žemės ūkio įmonės turi iki lapkričio 1 d., tai yra per 14 darbo dienų. Pažymėtina, kad per tokį trumpą laiką ne visas agrarines tarnybas ir žemės ūkio įmones buvo pasiekusi minėta metodika. Dar paradoksaliau, kad tą pačią spalio 12 d. nutarimu Nr. 422 “Dėl žemės ūkio vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu” Vyriausybė nustatė, kad “Kolegialūs valdymo organai (kolūkio valdyba, stebėtojų taryba, visuotinis susirinkimas) netenka savo įgaliojimų, o įmonei valdyti sudaroma laikinoji administracija”. Nauji vadovai - laikinieji administratoriai tuo pačiu nutarimu turėjo būti Žemės ūkio ministerijos patvirtinti irgi iki lapkričio 1 d. Taigi, tuo pat metu, kada turėjo vykti turto įkainojimas ir indeksavimas, įmonės praktiškai buvo be vadovų. 4. Lygiagrečiai buvo paleistas žemės ūkio ekonominio žlugdymo mechanizmas. Antai, 1992 m. sausio 3 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr.1 “Dėl žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų kainų liberalizavimo”, kuriame kai kuriems produktams buvo numatytos palaikomosios kainos bei atskirų produktų maksimalios kainos. Jau 1992 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 29 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. sausio 3 d. nutarimo Nr.1 papildymo ir dalinio pakeitimo” panaikinamas pagrindinių žemės ūkio produktų superkamųjų kainų apribojimas, o 1992 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 272 “Dėl žemės ūkio produkcijos valstybės palaikomų superkamųjų kainų” Vyriausybė pripažįsta netekusiomis galios aukščiau minėtais nutarimais nustatytas palaikomąsias kainas, ir vėl keičia kainodaros politiką. 1992 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 861 “Dėl žemės ūkio produkcijos kainų” nuo lapkričio 20 d. nutraukiamas valstybės palaikomųjų supirkimo kainų taikymas ir svarbiausia, kad “... nemokamos subsidijos iš Lietuvos valstybės biudžeto”. Be to, kartu su pilna žemės ūkio produkcijos superkamųjų kainų anarchija buvo įvesti apribojimai pagrindinės žemės ūkio produkcijos eksportui, o išvežama produkcija buvo apmokestinta. Įdomu ir tai, kad leidimus žemės ūkio produktams eksportuoti, ypač į Rytus, išduodavo tik pats Premjeras p. G.Vagnorius (žiūr. 1 priedą). 5. Gamybinių - technologinių komplektų sudarymo terminai buvo nustatyti nerealūs, be gamybiniu - ekonominiu, moksliniu požiūriu pagrįstų metodikų bei normatyvinės bazės. Todėl jie buvo sudaromi ir tvirtinami formaliai, neįvertinus savarankiško funkcionavimo galimybių. Vyriausybė, 1992 m. savo nutarimu pradėjusi skubotą ūkių skaidymą į gamybinius - technologinius komplektus, jau tais pačiais 1992 metais priėmė nutarimą, kuriuo leido jungti 418 gamybinių - technologinių komplektų. Čia paminėtos ne visos teisinės normos, reglamentavusios agrarinę reformą ir tų normų kolizijos, deformavę įstatymais nustatytą jos eigą. Tačiau ir iš pateiktų pavyzdžių matome teisinių normų nepagrįstumą bei prieštaringumą, kas sudarė prielaidas neigiamoms ekonominėms ir socialinėms reformos pasekmėms. Ekonominės agrarinės reformos pasekmės Žemės naudojimo transformavimo ir žemės ūkio įmonių restruktūrizacijos išdavos Agrarinės reformos metu skubotai pradėta vykdyti žemės reforma, neišsprendus principinių nuosavybės teisės į žemę nuostatų, neturint reikiamos teisinės ir normatyvinės bazės, neatlikus organizacinio ir techninio paruošiamojo darbo, žymiai sukomplikavo racionalų žemės naudojimą. Buvo praardyti pamatai, todėl tolesnė griūtis buvo neišvengiama. Vyriausybės 1991 10 12 nutarimu Nr. 422 (2 punktas) nustatyta, kad nuo 1991 m. lapkričio 1 d. žemės ūkio įmonėms taikomos likviduojamos (reorganizuojamos) įmonės statusas. Tuo šios įmonės prarado teisę į joms suteiktos žemės naudojimą, kadangi ją žemės reformos metu buvo galima dalinti Žemės reformos įstatymu nustatyta tvarka buvusiems savininkams, nuomininkams ir kitiems asmenims. Per 1991 - 1992 metus žemės ūkio įmonės prarado per 2,2 mln. ha žemės ir jų tik nedidelė dalis atiteko ją naudojantiems asmenims ( sodybinę žemę turėjusioms šeimoms). Likvidavus kolūkius ir valstybinius ūkius, susiformavo labai smulkios žemės ūkio bendrovės arba kitos žemės ūkio įmonės. 1996 01 01 šios žemės ūkio įmonės (be valstybinių ūkių) pasiskirstė taip: naudojančios iki 5 ha - 323; 5-50 ha - 319; 50-200 ha - 364; 200-500 ha - 325; 500 - 1000 ha - 350; daugiau kaip 1000 ha - 226. Nebuvo įmanoma susieti žemės sugrąžinimo ūkininko ūkiui kurti su realiu šių ūkių kūrimu (ūkininko sodybos ar pastatų statyba, gamybos planavimu ir kt). Iš 168.7 tūkst. asmenų, kuriems iki 1996 04 01 išmatuota žemė, rajonų žemės ūkio valdybų tvarkomame ūkininkų ūkių registre įregistruota tik 55,4 tūkst. ūkių. Preliminariniais duomenimis 15 proc. šių ūkių valdytojų gyvena miestuose. Kiti asmenys, kurie susigrąžino žemę, arba gyvena toli nuo jos miestuose bei kitose vietovėse (apie 30-40 proc.) arba ją perleido (išnuomojo) pagal rašytines ir nerašytines sutartis žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams, arba jų negalima pripažinti savarankiškai ūkininkaujančiais dėl įvairių kitų priežasčių. Nusprendus, kad žemė turi būti grąžinama visiems palikuonims (1991 m.), kurie pareiškė norą savarankiškai ūkininkauti, toliau vyksta susigrąžinamos žemės valdų smulkėjimas. Išmatuotos žemės plotas, tenkantis vienam ūkininko ūkiui, 1993 01 01 buvo 9,5 ha, 1994 01 01 - 8,7 ha, 1996 01 01 - 7,8 ha. Taip 1996 m. sausio 1 d. 32,6 tūkst. kuriamų ūkių žemėnaudų buvo smulkesnės kaip 3 ha, 26,9 tūkst. sudarė 3-5 ha, 43,3 tūkst. - 5-10 ha, 31,2 tūkst. - 10-20 ha, 10,8 tūkst. - 20-40 ha ir tik 1,8 tūkst. buvo stambesnės kaip 40 ha. Galima prognozuoti, kad žemės reformos pabaigoje Lietuvoje bus 590-600 tūkstančių žemės ūkio paskirties žemės savininkų ar nuomininkų, o vidutinis ūkio dydis 6-7 ha. Tai rodo, kad žemės reformą reglamentuojantys nurodymai suteikė pirmenybę ne modernių šiuolaikinių ūkių formavimui, o žmonių, pageidavusių žemės reformos metu išsidalinti turtą ir susigrąžinti žemę, norų tenkinimui. Tenka pažymėti, kad, įskaitant gyventojų asmeninio ūkio žemės naudotojus, vidutinio ūkio dydis tesudaro 3.3 ha. Tai labai rimta socialinė ir ekonominė problema, reikalaujanti kardinalių sprendimo priemonių ir būdų, užtikrinančių našų žemės panaudojimą (1930 m. visuotinio žemės surašymo duomenimis, vidutinio ūkio dydis buvo 15.03 ha). Susiklosčius tokiems smulkiems ūkiams, tik vienas ketvirtadalis jų gali kurti šiuolaikinį mechanizuotą ūkį. Atliktų atrankinių tyrimų duomenimis tik 80 procentų žemės ūkio naudmenų įteisinta naudoti žemės ūkio produkcijos gamintojams, taigi žemės ūkio gamybai nenaudojama penktadalis žemės ūkio naudmenų. Skaudžiausia, kad didelė dalis šių nenaudojamų žemės ūkio naudmenų buvo melioruotos ir sukultūrintos, investuojant didžiules lėšas. Nusausintų žemės ūkio naudmenų 1990 metais Lietuvoje buvo 2.6 mln. ha., arba 81 procentas bendro jų ploto. Melioracijos įrenginių vertė buvo 4831 mln. Lt. Melioruotos žemės ženkliai derlingesnės, tačiau pastaraisiais metais virš 10 proc. jų paliekama dirvonuoti. Ypač sumažėjo drėkinamų žemės ūkio naudmenų plotai (nuo 41 tūkst. ha 1990 metais iki 9 tūkst. ha 1994 metais), ir sunyko drėkinimo įrenginiai. Tai patvirtina žemiau pateikiami analitiniai duomenys. Ei Pokyti Poky lN Rodikliai 1990 1994 s, t r m. m. vnt. proc . 1 Nusausintų žemės ūkio 2.6 2.6 0 0 naudmenų, mln. ha 2 Palikta dirvonuoti nusausintų 0.3 0.3 30 žemių, mln. ha 0.01 k. 3 Melioracijos įrenginių vertė, 4831 4831 0 0 mln. Lt 4 Nenaudojamų nusausintų žemių 540.0 +521.4 29 vertė, mln. Lt 18.6 k. 5 Drėkinamas žemės ūkio naudmenų 41 9 -32 22 plotas, tūkst. ha Iš jų - drėkinama: 14.3 -13.5 5 “Fregatomis”, tūkst. ha 0.8 8.0 2.6 -5.3 33 “Volžanka”, tūkst. ha 18 4 -14 22 Stacionariniais laistymo įrenginiais, tūkst. ha 5 Veikė laistymo įrenginių, vnt. x x x x Iš jų: “Fregatų” 201 12 -189 6 “Volžankų” 135 49 -86 14 Stacionarinių 1111 465 -646 42 laistymo įrenginių Óõķįžėjus penktadaliu žemės ūkio naudmenų plotui (0.6 mln.
- ha)plotui, kuriame buvo auginamos žemės ūkio kultūros, vertinant 1 ha žemės ūkio naudmenų po 2250 litų, prarastas apie 1.4 mlrd. Lt vertės žemės ūkio gamybinis kapitalas. Įvertinus, kad nepanaudojamos melioruotos žemės, kurių 1994 m. buvo palikta dirvonuoti 300 tūkst. ha, vien melioracijos įrenginių vertė šiose žemėse sudarė 540 mln. Lt. Tais pačiais metais jau buvo nurašyta 32 tūkst. ha drėkinimo sistemų, kurių vertė - 163 mln. Lt. Taigi, iš viso dėl melioracijos įrenginių sunaikinimo arba jų nepanaudojimo žemės ūkio gamybai žemės ūkis prarado apie 0.7 mlrd. Lt vertės kapitalą. Siekimas skubotai ir bet kokia kaina suardyti buvusius kolūkius ir valstybinius ūkius iš pagrindų sugriovė buvusią ūkininkavimo sistemą ir ūkių gamybines bei technologines ir ekonomines struktūras. Taip vadinamų gamybinių - technologinių komplektų sudarymas vyko skubotai ir daugeliu atvejų dirbtinai skaldant buvusias struktūras prieš pat žemės ūkio įmonių turto privatizavimo programų tvirtinimo nustatytą terminą. Parengiamųjų darbų skubotumas ir nenuoseklumas turėjo reikšmės visam žemės ūkio įmonių turto privatizavimo procesui. Jau 1992 metų vasarą buvo aišku, kad dalis sudarytų gamybinių-technologinių komplektų neturės perspektyvų, jie suformuoti pažeidžiant Privatizuojamų žemės ūkio įmonių turto skaidymo į gamybinius - technologinius komplektus nuostatų reikalavimus. Komplektų formavimas bei technikos jiems paskirstymas vyko tiksliai nepaskirsčius žemės plotų minėtiems komplektams, todėl daugumai jų trūko žemės. Dalis komplektų negalėjo savarankiškai funkcionuoti dėl neteisingo technikos bei apyvartinio turto priskyrimo. Fermoms buvo skiriama tik jas aptarnaujanti technika. Be to, trūko kvalifikuotų specialistų, galinčių vadovauti besisteigiančioms naujoms įmonėms. Rajonų valdyboms taip pat trūko atsakomybės šiame darbe. Antai Šilalės rajone buvo pradėtas žemės ūkio įmonių turto privatizavimas ne visiškai suformavus juridinę bazę ir net nepatvirtinus žemės ūkio įmonių turto privatizavimo programų. Paskyrus laikinuosius administratorius, susilpnėjo turto apsauga, o vykstant aktyvesniems privatizavimo procesams, praktiškai jos visai nebuvo. Nušalinus teisėtus ūkių vadovus, buvo nušalinti nuo privatizavimo proceso ir ūkių kolektyvai. Laikinieji administratoriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo ūkio likvidavimas, tapo vienvaldžiais, o nesąžiningi - ir piktnaudžiautojais. Tuo pačiu gamybos organizavimas buvo paliktas savieigai. Agrarinės reformos tarnybos buvo sukomplektuotos iš nepakankamai kvalifikuotų specialistų, nesugebančių kompetentingai organizuoti ir vykdyti šį sudėtingą darbą. Nepakankamai įvertinta žmonių asmeninių savybių svarba privatizavimo procese. Gamybiniai komplektai buvo kuriami administracinių organų nurodymu prievartiniu būdu. Atrankinių tyrimų duomenimis, restruktūrizuojant Lietuvos žemės ūkį, 1123 ūkiuose buvo suformuoti 9120 gamybinių komplektų. Vidutiniškai po 8 komplektus vienam ūkiui. Užsiregistravo kaip juridiniai asmenys 4804 žemės ūkio bendrovės, arba tik 53 procentai suformuotų gamybinių komplektų. Vadinamoji komplektacija pakenkė žemės ūkio bendrovių normaliam kūrimuisi ir funkcijavimui, todėl jų skaičius ėmė mažėti. 1993 metų pabaigoje žemės ūkio bendrovių liko 3792 arba 79 procentai, 1994 metų pabaigoje - 3085 arba 64 procentai nuo užsiregistravusių. Žemės ūkio įmonių turto pokyčiai Paprastai reformos pravedamos tam, kad padidinti ūkio gamybos efektyvumą ir pasiekti socialinės pažangos. Priešingu atveju žalą patiria ne tik reorganizuojami ūkinio subjektai, jų darbuotojai, bet ir visi šalies gyventojai. Remiantis 1990 metų kolūkių, valstybinių ūkių, tarpūkinių įmonių suvestine metine apyskaita šalyje buvo 1230 savarankiškų žemės ūkio įmonių. Iš jų 257 tarybiniai ūkiai, 881 kolūkis, 92 įvairios tarpūkinės įmonės. Jų disponuojamo turto likutinė vertė 1994 metų kainomis sudarė 38.4 mlrd. litų. Iš jo - nuosavomis lėšomis padengtas turtas - 32.9 mlrd. Lt arba 86 procentai viso disponuojamo turto. Tai yra, vertinant turto pokyčius, iš jo bendros vertės yra išjungtos skolos bankams, tiekėjams ir kitiems kreditoriams, todėl skolos neturėjo įtakos, nustatant prarasto turto vertę. Privatizavimo proceso analizė byloja, jog, vykdant 1991 m. liepos 3 d. nutarimą Nr. 259 inventorizuoto spalio 1 d. žemės ūkio įmonių privatizuotino turto vertė, perskaičiuota 1994 m. kainomis, sudarė 24.4 mlrd. Lt, tačiau privatizavimo programoms jo perduota tik už 21.2 mlrd. Lt, o faktiškai privatizuota tik už 20.2 mlrd. Lt. Bendra ūkių prarasto turto vertė sudarė 4.2 mlrd. Lt. Priežastys - neūkiškumas ir grobstymai. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos specialistų patikrinimais nustatyta, kad Marijampolės rajone 1991 m. sausio 1 d. - 1992 m. vasario 1 d. buvo neteisėtai nurašyta ar parduota ne žemės ūkio subjektams 50 automobilių, 41 traktorius, 70 priekabų, 16 javų kombainų, 8 cukrinių runkelių kombainai, 47 šienapjovės, 57 pašarų smulkintuvai, 48 plūgai, 51 kultivatorius, 16 darbinių arklių ir 8.56 mln. Lt vertės kitas nesusidėvėjęs ilgalaikis turtas. Pakruojo rajone neteisėtai nurašyta ar parduota ne žemės ūkio subjektams 33 automobiliai, 47 traktoriai, 38 priekabos, 16 javų kombainų, 28 sėjamosios, 36 šienapjovės ir kitas nesusidėvėjęs ilgalaikis turtas už 4.49 mln. Lt. Be to, inventorizuojant ilgalaikį turtą, Marijampolės rajone nerasta privatizavimo programose įtraukto javų kombaino, 2 traktorių ir 9 priekabų, o Pakruojo rajone - 2 traktorių, 6 plūgų, vienos sėjamosios ir vieno kultivatoriaus. Tokių faktų buvo kiekviename rajone. Kadangi socialinės paskirties objektai ir tarpūkinės gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonės analizuojamos atskirai, jų turtą išskiriame iš bendros sumos. Kolūkių ir valstybinių ūkių disponuojamas gamybinės paskirties turtas buvo 30.9 mlrd. Lt, iš jų padengtas nuosavomis lėšomis - 25.7 mlrd. litų. Privatizavimo tarnybų duomenimis 1.89 mlrd. Lt vertės (1994 m. kainomis) žemės ūkio įmonių turtas buvo skirtas privalomoms įmokoms į agrarinės reformos fondą ir privatizuotino turto sudėtin neįtrauktas. Atrinktų 88 buvusių ūkių teritorijoje 1990 metais turėtų pagrindinių gamybos priemonių likutinė vertė 1994 metų kainomis ir jų atitekimas naujiems savininkams pateikiamas šioje lentelėje (mln. Lt): Ilgalaikio Likutin Atiteko Atiteko Atiteko Perduot turto ė vertė že-mės ūkinink asmenin a pavadinimas 1990m. ūkio ams iam kitiems bendrov ūkiui asmenim ėms s Pastatai 1084.3 896.7 59.2 31.1 78.8 Įrenginiai be 159.6 105.4 2.5 7.1 44.6 melioracijos Transporto 80.4 65.3 5.8 4.2 2.0 priemonės Traktoriai 80.3 64.7 11.5 3.3 2.0 Kombainai 45.8 40.3 4.7 1.0 0.2 Kitos mašinos ir 188.9 166.6 15.8 5.9 4.0 įreng. Darbiniai 2.8 1.6 0.1 gyvuliai 1.9 0.4 Produktyvieji 70.5 55.9 7.7 1.8 0.2 gyvuliai Nebaigta statyba ir kitas 97.4 70.4 2.0 2.6 42.7 ilgalaikis turtas Iš viso 1810.0 1467.2 109.6 58.6 174.6 Taip pat, 100 81 6 3 10 procentais Lentelės duomenys rodo, kad pirmajame privatizavimo etape 81 procentas buvusių kolūkių ir valstybinių ūkių turto atiteko žemės ūkio bendrovių pajininkams. Ūkininkų ūkiai perėmė tik 9 procentus visuomeninių ūkių ilgalaikio turto; asmenys, neužsiimantys žemės ūkio veikla - 10 procentų. Vėliau vyko šio turto persiskirstymas, išduodant bendrovių darbuotojams, kuriantiems ūkininko ūkį, o taip pat panorusiems plėtoti savo 2-3 hektarų pagalbinį ūkį ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 157.8 mln. Lt ir neužsiimantiems žemės ūkio veikla - už 435.0 mln. Lt. Iš viso neužsiimantiems žemės ūkio gamyba subjektams perduota turto už 609.6 mln. Lt, t.y. 34 proc. buvusių ūkių turto. Šį žemės ūkio turto praradimo mastą pritaikius generalinei visumai, tai gautume, jog iš viso šalies žemės ūkis prarado 4.2 mlrd. Lt vertės ilgalaikio turto. Tyrimai parodė, kad ne visas žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų turtas yra išlikęs. 1994 metais žemės ūkio bendrovės buvo jau likvidavę ilgalaikio turto už 144.2 mln. litų, o ūkininkai - už 20.4 mln. litų. Iš viso atrinktuose ūkiuose likviduota ilgalaikio turto už 164.6 mln. litų arba 9 procentai. Jeigu ir tai perkelsime generalinėn visumon, tai dėl sulikvidavimo prarasto ilgalaikio turto vertė sudaro 1.1 mlrd. Lt. Atrinktuose ūkiuose didelė dalis žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams atitekusio turto nepanaudojama žemės ūkio gamyboje. 1994 metais tokio nepanaudojamo ilgalaikio turto vertė žemės ūkio bendrovėse sudarė 314.1 mln. litų, o ūkininkų ūkiuose - 29.4 mln. Lt. Bendra suma - 343.5 mln. Lt arba 20 procentų. Perkėlus šį reiškinį į generalinę visumą, gauname, kad šalies žemės ūkyje nepanaudojama turimo ilgalaikio turto už 1.8 mlrd. Lt. Ilgesnį laiką nepanaudojus, šis turtas sunyks. Dar labiau sumenko žemės ūkio įmonių apyvartinis turtas, kurio prarasta 2.5 mlrd. litų. Pažymėtina, kad ilgalaikio ir apyvartinio turto mažėjimo sąskaita buvo pratęsiamas kai kurių ūkio subjektų egzistavimas. Tokiu būdu bendra šalies žemės ūkio praradimų suma sudarys 9.6 mlrd Lt. Visi šie ūkiai 1990 metais realizavo produkcijos 1994 metų kainomis už 2.3 mlrd. Lt. Jų metinis grynasis pelnas sudarė 0.5 mlrd. litų. Remiantis statistikos duomenimis, per 1990-1994 metus šalies žemės ūkio bendroji produkcija palaipsniui mažėjo. Jei 1990 metais ją prilyginti 100 procentų, tai 1991 metais ji sudarė tik 95 procentus 1990 m. lygio, 1992 metais - 72 procentus, 1993 metais - 66 procentus ir 1994 metais - 54 procentus. Žinant, kad 1994 metų žemės ūkio bendroji produkcija buvo įvertinta 3.6 mlrd Lt, gauname, kad tais metais žemės ūkis nepagamino produkcijos už 3.6 mlrd Lt, 1993 m. - už 2.3 mlrd Lt, 1992 metais - už 1.9 mlrd Lt, 1991 metais - už 0.6 mlrd Lt. Viso per 4 metus žemės ūkis prarado produkcijos už 8.3 mlrd Lt. Šie vertinimai yra minimalūs, nes infliacija aplenkė žemės ūkio produktų kainų augimą 4.9 karto. Pažymėtina, kad skubotos agrarinės reformos pasėkoje žymiai sumažėjo žemės ūkio kultūrų derlingumas, bendri derliai bei gyvulių skaičius ir jų produktyvumas. Ypač didelių nuostolių patyrė kultūrinių augalų sėklininkystė. Iki 1992 m. darniai funkcionavusi sėklos dauginimo ir platinimo sistema, kada aukštų reprodukcijų sėklos auginimas ir ruošimas buvo sukoncentruotas 18 mokslo ir mokymo įstaigų ūkių, dėl jų reorganizavimo (suskaidymo) nustojo egzistavusi. 1992 m. vasarą ši sistema jau buvo išdraskyta. Buvusių eksperimentinių ir mokomųjų bei kitų sėklininkystės ūkių bazėje kūrėsi nauji ūkiniai subjektai, kuriems dalimis atiteko sėklos ruošimo ir laikymo materialinė - techninė bazė. Dėl to 1992 - 1994 metais javų ir kitų augalų elitinės sėklos pardavimas žemės ūkio produkcijos gamintojams sumažėjo beveik 3 kartus ir šalies žemės naudotojai negalėjo laiku atnaujinti sėklinių pasėlių. Labai sulėtėjo naujų veislių dauginimas ir jų įdiegimas į gamybą. Vien dėl šios priežasties apie 20 proc. sumažėjo javų ir kitų kultūrinių augalų derlingumas, o žemdirbiai kasmet patyrė apie 250 mln. Lt nuostolį. Nors, siekiant atstatyti sugriautą sėklininkystę ir toliau ją gerinti, 1994 metais buvo paruošta ir patvirtinta “Žemės naudotojų aprūpinimo gerų reprodukcijų veislinėmis sėklomis sistema”, kurioje numatytos optimalios aukščiausių reprodukcijų veislinės sėklos išauginimo užduotys bei sėklos augintojų tinklas, tik maža jų dalis turi sąlygas veislinei sėklai ruošti. Kultūrinių augalų sėklininkystė jau atstatoma. Pereitais metais išauginta ir realizuota elitinės javų ir kitų augalų sėklos 2 kartus daugiau, nei 1992 - 1993 metais. Tačiau dar ilgai ir gera aukštų reprodukcijų sėkla neduos didelių derlių eiliniuose ūkiuose, nes jie labai nustekenti. Lietuvos žemės ūkis nuo seno specializavosi gyvulininkystės produktų gamyboje. Todėl laikomų gyvulių skaičius labiausiai atspindi žemės ūkyje vykstančius ekonominius procesus. Gyvulių skaičiaus kitimas - žemiau pateikiamoje lentelėje. Kiekvienų metų sausio 1 d. Metai Karvės Kiti galvijai Kiaulės Arkliai tūkst proce tūkst proce tūkst proce tūkst proce .vnt nt. .vnt. nt. .vnt. nt. .vnt. nt. 1991 100 1479 100 2436 100 80 100 842 1992 1365 2180 83 103 832 99 92 89 1993 963 1360 80 100 738 88 65 56 1994 706 1196 81 102 678 80 48 49 1995 537 1260 78 98 615 73 36 52 Lentelėje pateikta informacija rodo, kad 1994 metų pabaigoje visame šalies žemės ūkyje karvių liko tik 73 procentai, kitų galvijų - 36 procentai, kiaulių - 52 procentai ir arklių - 98 proc. nuo buvusio jų skaičiaus 1990 metais. Tai reiškia, kad gyvulininkystės produktų gamybos ir bandos reprodukcijos potencinės galimybės žymiai sumažėjo. Žemės ūkis prarado 227 tūkst. karvių, 942 tūkst. galvijų prieauglio, 1176 tūkst. kiaulių, 2 tūkst. arklių. Šių gyvulių vertė bendroje prarasto turto vertėje 1994 metų kainomis sudaro 768.1 mln. litų. 88 atrinktose žemės ūkio įmonėse ir pas gyventojus 1991 sausio 1 d. buvo 68.5 tūkst. karvių, 118.7 tūkst. galvijų, 164.8 tūkst. kiaulių ir 5.8 tūkst. arklių. 1995 sausio 1 d. toje pat ūkių teritorijoje laikomų karvių skaičius sumažėjo 23 procentais, galvijų - 61 procentu, kiaulių - 53 procentais, arklių skaičius išaugo 2 procentais. Tai rodo, kad mechanizacija traukiasi atgal. Būdinga, kad tiriamų ūkių teritorijoje gyventojų asmeniniuose ūkiuose laikomų gyvulių prarasta daug mažiau: karvių skaičius čia padidėjo 2 procentais, galvijų sumažėjo tik 14 procentų, kiaulių skaičius sumažėjo 9 procentais, arklių čia padaugėjo 3 kartus. Gyvulių skaičius labiau sumažėjo tų buvusių ūkių žemėse, kur neliko žemės ūkio bendrovių. Tai patvirtina surinktos informacijos grupavimo rezultatai, pateikiami lentelėje: Gyvulių skaičiaus pokytis buvusių ūkių teritorijoje, kai nėra gyvulius laikančių ŽŪB Gyvulių Skaičius Skaičius Pokytis Pokytis grupės 1990 m., 1994 m., 1990 - 1990 - 1994 tūkst. tūkst. 1994 m. m.,proc. vnt. vnt. tūkst. v. Karvės 20.1 13.9 - 6.2 - 31 Kiti 30.0 6.2 - 23.8 - 79 galvijai Kiaulės 74.3 28.4 - 45.9 - 62 Arkliai 1.6 1.4 - - 10 0.2 Gyvulių skaičiaus pokytis buvusių ūkių teritorijoje, kai yra gyvulius laikančių ŽŪB Gyvulių Skaičius19 Skaičius1994 Pokytis Pokytis grupės 90 m, m, 1990 - 1994 1990 - 1994 tūkst. m. tūks.vnt m., proc. tūkst.vnt. vnt. Karvės 48.4 39.1 - - 19 9.3 Kiti 88.8 39.7 - 49.1 - 55 galvijai Kiaulės 90.5 48.8 - 41.7 - 46 Arkliai 4.2 4.4 +6 0.2 Gyvulių skaičiaus pokytis visų 88 atrankinio tyrimo buvusių ūkių teritorijoje Gyvulių Skaičius1990 Skaičius1994 Pokytis Pokytis grupės m, m, 1990 - 1994 1990 - 1994 tūkst. m. tūks.vnt m., proc. tūkst.vnt. vnt. Karvės 68.5 53.1 - - 23 15.4 Kiti 118.7 45.8 - 72.9 - 61 galvijai Kiaulės 164.8 77.2 - 87.6 - 53 Arkliai 5.8 5.9 +2 0.1 Lentelės duomenys rodo, kad ten, kur nebelieka gyvulius auginančių žemės ūkio bendrovių, gyvulių skaičius sumažėja trečdaliu daugiau, nei teritorijose, kuriose dar veikia ŽŪB. Remiantis šiais atrankiniais duomenimis galime teigti, kad toks pat žemės ūkyje vykstančių ekonominių bei socialinių procesų dėsningumas išlieka ir generalinėje visumoje. Tarpūkinės gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonės buvo įkurtos tarpūkinės kooperacijos pagrindais. 1990 metais tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių turto likutinė vertė 1994 metų kainomis sudarė 1268.5 mln. Lt. Iš šios sumos, 1031.1 mln. Lt vertės turtas buvo įsigytas už nuosavas lėšas, t.y. už žemdirbių pajinius įnašus. Tačiau visas kooperatinis turtas buvo suvalstybintas ir privatizuotas jau kaip valstybės nuosavybė. Tuo būdu tikrieji turto savininkai prarado 1031.1 mln Lt. Juos pasisavino valstybė. Per 1990-1994 metus tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių, reorganizuotų į akcines bendroves, turto vertė 1994 metų kainomis sumažėjo iki 211.8 mln. litų. Iš jo 57.6 mln. Lt arba 27 procentai padengta skolintomis lėšomis. Todėl šių įmonių nuosavas turtas sudaro tik 154.2 mln. litų. Tai reiškia, kad agrarinės reformos pasėkoje tarpūkinių gyvulininkystės įmonių nuosavas turtas sumažėjo 545.9 mln. Lt arba 78 procentais. 1995 sausio 1 d. 49 procentus tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių turto buvo privatizavę fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių veikla nesusijusi su žemės ūkiu. Todėl galima tvirtinti, jog agrarinės reformos pasėkoje įvyko žemės ūkio kapitalo perdavimas ne žemės ūkio subjektams. Dar 20 procentų šių įmonių kapitalo priklauso valstybei. Tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių darbuotojai 1994 metais buvo išpirkę 31 procentą šių įmonių kapitalo už 22.0 mln. Lt. Tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių gamybiniai pajėgumai 1990 metais buvo panaudojami 99 procentais. 1994 metais - tik 65 procentais. Reiškia, atitinkamai produkcijos, kurios vertė 1994 metų kainomis sudaro 34.6 mln. Lt. Dar agrarinės reformos išvakarėse grupė gyvulininkystės darbuotojų kreipėsi į tuometinį Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką G.Vagnorių ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Agrarinės Komisijos pirmininką E.Grakauską, prašydami prieš pradedant agrarinę reformą priimti Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymą, kad reformos metu nenukentėtų gyvulių veislių genofondas ir būtų išsaugota dešimtmečiais kurta veislininkystės sistema. Buvo net sudaryti sąrašai kolūkių ir valstybinių ūkių bei vertingiausių veislių gyvulių, kuriuos reikėtų išsaugoti. Tačiau geriausi veislininkystės ūkiai buvo išskaidyti į smulkius gamybinius - technologinius komplektus, neatsižvelgiant į vertingiausių bandų išsaugojimą. Viso to pasėkoje per 3 metus galvijų veislynuose veislinių karvių skaičius nuo 34 tūkstančių sumažėjo iki 16 tūkstančių, jų produktyvumas - nuo 4589 kg iki 3815 kg pieno per metus, o rinktinių karvių, kurių produktyvumas viršijo 6000 kg pieno, skaičius sumažėjo nuo 1345 iki 506. Norint atstatyti elitinę bandą, kuri buvo sukomplektuota iš importinių gyvulių, turint omeny, kad viena sukergta telyčia kainuoja apie 10000 litų, reikėtų apie 180 mln. litų. Taip buvo likviduota labai vertinga galvijų banda Vilniaus valstybiniame žirgyne, kuriame iš karvės buvo melžiama daugiau kaip 6000 kg pieno per metus. Daug vertingų veislinių galvijų buvo sunaikinta Gyvulininkystės ir Žemdirbystės institutų eksperimentiniuose ūkiuose, Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų mokomuosiuose ūkiuose. Be to, Marijampolės rajono Šešupės kolūkyje buvo sunaikinta grynaveislių Lietuvos juodmargių galvijų banda ir prarastas labai vertingas genetinis fondas. Vykdant žemės ūkio reformą, restruktūrizuojant ir privatizuojant mokslo ir studijų institucijų eksperimentinius ir mokomuosius ūkius, labai nukentėjo mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų materialinė-techninė bazė. Detalūs pokyčiai, įvykę institutuose, bandymų stotyse ir aukštosiose mokyklose, pateikti 1 lentelėje. Joje pateikti duomenys apie tai, kaip pakito žemės ūkio naudmenų plotai, paruoštos aukštų reprodukcijų sėklos kiekis ir kiti rodikliai, charakterizuojantys sėklininkystės ir veislininkystės pokyčius. Palyginimui pateikti duomenys apie gamybos lygį 1990 metais (1991 m. sausio 1 d.) ir 1995 metais (1996 m. sausio 1 d.). Šie skaičiai akivaizdžiai liudija, kaip sumažėjo paruoštos sėklos ir veislinių gyvulių skaičius. Visuose institutuose (eksperimentinius ūkius turėjo 7 institutai) ir 2 akademijose įvyko šie pokyčiai: 1991.01.01 1996.01.01 1995 m. palyginus su 1990 m., proc. Žemės ūkio naudmenų plotas, ha 82970 10234 12.3 Paruoštas aukštų reprod. sėklų kiekis, t 16782 3964 23.6 Veislinės bandos: karvių 11725 1463 12.5 kiaulių 22469 1398 6.2 Karvių produktyvumas, kg per metus 3200-6100 1700-4422 53-73 Javų derlingumas, cnt/ha 25-52.7 11-40 42-76 Per analizuojamąjį laikotarpį mokslo darbuotojų skaičius, institutuose sumažėjo 26 proc., sumažėjo mokslinio tiriamojo darbo bei mokslo pasiekimų diegimo į gamybą apimtys, dėl ko žemės ūkis neteko apie 0.2 mlrd. Lt pajamų. Vykdant privatizaciją, mokslo ir studijų institucijos neteko dalies materialinės - techninės bazės, t. sk. bendrabučių, todėl dabar jos neturi galimybių suteikti gyvenamąjį plotą jauniems mokslininkams. Dėl šios priežasties, o taip pat dėl mažų atlyginimų į institutus neateina dirbti jauni darbuotojai. Žemės ūkio mokslo ir institucijų materialinės - techninės bazės pokyčiai - 2 priede. Žemės ūkio gamybinio aptarnavimo sferos turto pokyčiai Melioracijos įmonių turto privatizavimas ir jo panaudojimas Suvestinio balanso duomenimis 1990 metais Lietuvos gamybiniam melioracijos susivienijimui priklausė 58 organizacijos. Iš jų - 50 statybinių ir 5 pramonės įmonės, kurios disponavo turtu 1994 metų kainomis už 2297.1 mln. Lt. Nuosavo turto vertė - 1786.4 mln. Lt. arba 78 procentai. Šis turtas buvo sukurtas, panaudojant valstybės lėšas, skirtas žemės ūkiui dotuoti. Agrarinės reformos padariniams įvertinti buvo pateikti 44 rajonų melioracinės statybos įmonių rodikliai už 1990- 1994 metus. Šiais duomenimis, 1990 m. gruodžio 31 d. jų disponuojamo turto vertė 1994 metų kainomis sudarė 1911.7 mln. Lt, iš jo nuosavas turtas sudarė 1242.7 mln. Lt., kuris iki 1994 m. pabaigos sumažėjo beveik 8 kartus. Agrarinės reformos eigoje buvusio Lietuvos gamybinio melioracijos susivienijimo įmonių prarasto turto vertė 1994 metais sudarė 1402.3 mln. Lt. Melioracijos įmonių kapitale žemės ūkio produkcijos gamintojų akcijos sudaro tik 22.1 procento, melioracijos įmonių darbuotojų - 36.5 proc., valstybei priklauso 29.7 proc., žemės ūkiui nepriklausantiems fiziniams ir juridiniams asmenims - ir 11.7 proc. akcijų. Valdyti daugelio šių įmonių ūkinę - komercinę veiklą ir turtą žemdirbiai galėtų, jeigu jiems būtų parduotos valstybei priklausančios akcijos. Melioracijos įmonių žemdirbiams teikiamų paslaugų, įskaitant melioracijos sistemų aptarnavimą, per 1990-1994 metus sumažėjo nuo 74 iki 61 procento bendros jų veiklos apimties. Įvertinant turimus melioracijos įmonių gamybinius pajėgumus ir melioruotų žemių sukultūrinimo lygį, galima teigti, kad buvusi galinga sistema tapo jau nebepajėgi su turima materialine - technine baze spręsti šios problemos be naujų investicijų. Respublikinio susivienijimo “Žemės ūkio technika” turto privatizavimas ir panaudojimas Pagal 1990 metų suvestinį balansą susivienijimui priklausė 85 įmonės: 7 pramonės įmonės, 9 tiekimo organizacijos, 5 transporto įmonės, 1 mokslinio tyrimo ir konstravimo organizacija, 1 skaičiavimo centras ir 62 gamybinio techninio aptarnavimo įmonės. Jų disponuojamo turto bendra vertė 1994 metų kainomis buvo 2364.7 mln. Lt. Iš jo 1601.3 mln. Lt ( 68 procentai) buvo nuosavas turtas. Visas šis turtas buvo sukurtas žemės ūkiui skirtų investicijų sąskaita, todėl priklausė žemės ūkio šakai. Agrarinės reformos metu ši sistema perėjo į Materialinių išteklių ministerijos reguliavimo sferą. Privatizuojant šį turtą, žemdirbiams pirmumo teisė nebuvo suteikta. Atliekant tyrimus, buvo gauta informacija iš visų rajonų (išskyrus Joniškio ir Raseinių) apie susivienijimo įmones. 1990 metais įmonių disponuojamo turto vertė 1994 metų kainomis sudarė 2080.6 mln. Lt. Iš jo - padengtas nuosavomis lėšomis -1422.9 mln. Lt, arba 68 procentai viso turto. Reformos pasėkoje žemės ūkio gamybinio-techninio aptarnavimo įmonės buvo išjungtos iš agrarinio sektoriaus, o jų turtas buvo privatizuotos neatsižvelgiant į žemės ūkio produkcijos gamintojų interesus. Šio susivienijimo įmonių žemės ūkiui teikiamų paslaugų apimtys 1994 metais sudarė tik 4 procentus 1990 metų lygio, o išlikusių gamybinio-techninio aptarnavimo įmonių ūkinėje veikloje paslaugos žemės ūkiui užima tik 44 procentus. Žemės ūkio produkcijos gamintojai turi įsigiję tik 9 procentus šio susivienijimo įmonių akcijų, todėl įtakos daugumos jų ūkinei veiklai bei turto panaudojimui neturi. Persiliejus kapitalui į kitas ūkio šakas, žemės ūkio techninio aptarnavimo sferos prarasto turto vertė 1994 metų kainomis sudaro 1537 mln Lt. Agrochemijos įmonių turto privatizavimas ir panaudojimas. Respublikinis susivienijimas “Agrochemija” 1990 m. jungė 52 įmones: 5 tiekimo organizacijas, 2 transporto įmones ir 45 agrocheminio aptarnavimo įmones. Jos disponavo 631.0 mln. litų vertės turtu. 534.3 mln. Lt vertės turtas buvo įmonių nuosavybė, nuosavo turto dalis sudarė 85 procentus. Šis turtas buvo sukurtas iš žemės ūkiui skirtų kapitalinių investicijų. Atrankiniams tyrimams buvo gauta informacija apie šio susivienijimo įmones iš 42 rajonų, išskyrus Kauno ir Šiaulių. Respublikinio susivienijimo “Agrochemija” įmonės buvo privatizuojamos pagal valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. 1994 m.pabaigoje valstybei priklausė 45 proc., įmonių darbuotojams - 22, žemdirbiams - 10, ir net 23 proc. - ne žemės ūkio subjektams. Per 1990-1994 metus agrochemijos įmonių paslaugų žemės ūkio produkcijos gamintojams apimtis sumažėjo 43 kartus ir 1994 metais sudarė tik 14.8 mln litų, ketvirtadalis agrochemijos įmonių veiklos yra nesusijusi su žemės ūkiu. Iš buvusios R/S “Agrochemija”turto žemės ūkio aptarnavimo sfera neteko turto už 430 mln. litų. RSO susivienijimo įmonių turto privatizavimas ir panaudojimas Respublikinio statybinių organizacijų susivienijimo pagrindą sudarančios tarpkolūkinės statybos įmonės buvo akurtos kooperuotomis kolūkių lėšomis ir toliau plėtojamos iš ūkiams skirtų investicijų. Pagal susivienijimo balansą kolūkių pajiniai įnašai 1990 metų pabaigoje sudarė 802.5 mln. Lt arba 21 procentą viso disponuojamo turto vertės. 1990 metais šiame susivienijime buvo 121 savarankiška statybos įmonė, tarp jų 44 kooperatinės. 1990 01 01 d. RSO susivienijimas disponavo turtu, kurio vertė 1994 metų kainomis siekė 3825 mln. Lt. Iš jų nuosavomis lėšomis ir pajiniais įnašais padengtas turtas sudarė 2741.8 mln. Lt arba 72 procentus viso disponuojamo turto vertės. Remiantis atrankinių tyrimų duomenimis, 1994 m. gruodžio 31 d. buvusio RSO susivienijimo įmonių kapitalas pasiskirstė taip: 38 procentai buvo parduota įmonių dirbantiesiems, 34 procentai - ne žemės ūkio subjektams, 25 procentais akcijų disponavo valstybės institucijos ir tik 3 procentais - žemės ūkio produkcijos gamintojai. Iš to seka, kad jie prarado prioriteto teisę naudotis šių įmonių paslaugomis ir neteko bet kokios galimybės valdyti savo buvusį turtą. Kadangi 21 procentas visų RSO įmonių turto buvo kooperatinė nuosavybė, priklausiusi tarpkolūkinių statybos orbanizacijų pajininkams, šio turto suvalstybinimas ir pardavimas ne žemės ūkio subjektams turi būti vertintinas kaip antikonstitucinis veiksmas, padaręs turtinę žalą buvusiems jo savininkams. Agrarinės reformos pasėkoje žemės ūkis prarado galimybę naudotis jo lėšomis sukurtų statybos įmonių gamybos potencialu už 2741.8 mln. Lt. Agrarinės reformos padariniai perdirbamajai pramonei Dėl valiuntaristiniais metodais vykdytos žemės bei viso ūkio ekonominės reformos ypač didelius nuostolius patyrė šalies perdirbamoji pramonė. Per 1991-1994 metus perdirbamosios pramonės įmonių kreditorinis įsiskolinimas išaugo 89 kartus. Jis sudaro 52 proc. šių įmonių disponuojamo turto. Nuosavas ilgalaikis ir trumpalaikis šių įmonių turtas sumažėjo 1.1 mlrd. Lt. Dalis jo - dėl įmonių vadovų neteisėtų veiksmų. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos specialistų patikrinimais nustatyta, kad 1990 metais Vilkaviškio valstybiniame konservų fabrike buvo visiškai demontuotas šaldymo cechas, per 1991 - 1992 metus parduota įvairių materialinių vertybių ir žaliavų, naudojamų fabriko produkcijai gaminti už 1309 tūkst. tal., 1992 m. nurašyta ilgalaikio turto už 3032 tūkst. tal., nors jo nusidėvėjimas buvo tik 48 proc. Įmonės debitorinis įsiskolinimas išaugo iki 21.61 mln. tal., o skolos pasiekė 114.4 mln. talonų. Be to, 0.7 mlrd. Lt vertės išlikę gamybiniai pajėgumai nepanaudojami ir bus nurašyti. Reformos eigoje didelį nuosmukį patyrė grūdų pramonė. Šioje šakoje dirba 20 stambių įmonių gaminančių rūšinius miltus, kruopas ir kombinuotuosius pašarus bei baltyminius vitamininius priedus. Labiausiai nukentėjo kombinuotųjų pašarų pramonė, kurios sudėtyje yra 15 įmonių. Jų metinis gamybinis pajėgumas siekia 2,5 mln. tonų produkcijos, dabar tepanaudojamas tik penktadaliu. Sumažėjus gamybos apimtims, iš šios pramonės šakos teko atleisti apie 400 darbuotojų. Grūdų pramonės įmonių skolos išaugo 67 kartus, o nuosavas turtas sumažėjo 468 mln. Lt. Didelių nuostolių patyrė pieno pramonė. Pieno pramonės įmonės 1994 m. supirko tik 1188 tūkst. tonų, arba 41 procentą 1990 metais perdirbimui supirkto žaliavos kiekio, dėl to jų gamybos pajėgumai buvo išnaudoti vidutiniškai tik 33 procentais, darbo neteko 2200 žmonių. Šakos įmonių skolos padidėjo 126 kartus, o nuosavas turtas sumažėjo 280 mln. Lt. Dar ryškesnį gamybos nuosmukį per pastarąjį laiką patyrė mėsos pramonė, kurios gamybinių pajėgumų panaudojimas krito iki 26 proc., teko atleisti iš darbo per 4800 arba daugiau nei trečdalį šakoje dirbusių žmonių. Mėsos pramonės įmonių skolos išaugo 56 kartus, o nuosavas turtas sumažėjo 218 mln. Lt. Daugelis pieno ir mėsos pramonės įmonių atsidūrė kritinėj būklėj ne vien dėl žaliavų stygiaus, bet ir dėl šalies ūkio ekonominės reformos padarinių. Sumažėjus gyventojų pajamoms, vidaus rinkoje 1994 metais suvartota mėsos bei mėsos gaminių 71 tūkst. tonų arba 29 proc., pieno ir pieno produktų 680 tūkst. tonų arba 40 proc. 1990 metų kiekio. Praradus Rytų šalių rinkas, mėsos eksportas 1994 metais siekė vos 16 proc., pieno ir pieno produktų 36 proc. buvusio lygio. Įvesti NVS šalyse maisto produktų importo iš Lietuvos dirbtiniai barjerai nutraukė buvusius prekybinius ryšius, sutrikdė realizaciją, įmonių sandėliuose pradėjo kauptis dideli neparduotos produkcijos kiekiai. Neturėdamos išeities, įmonės buvo priverstos parduoti perteklinę produkciją kainomis, mažesnėmis už savikainą ir patyrė didelius nuostolius. Juos dar didino sutrikę piniginiai atsiskaitymai, lito ir konvertuojamos valiutos kurso svyravimai. Stokodamos apyvartinių lėšų atsiskaitymams su žemdirbiais daugelis įmonių buvo priverstos imti bankų kreditus, kurių metinės palūkanos siekė 100 - 150 proc., pradėjo klimpti į skolas, atsidūrė bankų priklausomybėje. Šie procesai, ypač pasireiškę 1992-1993 metais, daugelio įmonių ekonomikai turi įtakos ir dabar, o kai kurioms iš jų buvo pragaištingi. Antai Joniškio ir Nemenčinės pieninės yra bankrutavusios, Kretingos, Gudžiūnų ir Babtų pieninės netekę apyvartinių lėšų nutraukė pieno perdirbimą. Tokių pieno pramonės įmonių daugėja, tikėtina, kad iš buvusių 45 artimiausiais metais savarankiškomis ir perdirbančiomis pieną išliks 27-30 akcinių bendrovių. Didelių ekonominių sukrėtimų patyrė vaisių ir daržovių konservų fabrikai. Pavyzdžiui, vaisių ir daržovių konservų gamyba nuo 69,7 mln. sąl. ind. 1991 m. sumažėjo iki 13,6 mln. sąl. ind. 1994 m., tai yra daugiau nei 5 kartus. Per šį laikotarpį darbuotojų skaičius šios šakos įmonėse sumažėjo nuo 2800 iki 1750. Gamybiniai pajėgumai pastaraisiais metais šios šakos įmonėse panaudojami nuo 10 iki 30 proc. Toks gamybos apimčių kritimas siejamas pirmiausia su realizacijos rinkų praradimu Rytų šalių valstybėse, Lietuvos gyventojų perkamosios galios kritimu. Jos įmonių skolos išaugo 781 kartą, o nuosavas turtas sumažėjo 71 mln. Lt. Šios pramonės šakos žlugimas - tai didelė netektis specializuotoms sodininkystės ir daržininkystės žemės ūkio bendrovėms, ūkininkams, smulkių pagalbinių ūkių savininkams, kurie negali plėsti daržovių, bei netradicinių žaliavų: vaisių, uogų auginimo. Reformų įtakoj labai sudėtingomis sąlygomis dirba taip pat ir Respublikos cukraus pramonė. Šioje šakoje 1990 metais buvo pagaminta 152 tūkst. tonų cukraus, iš to skaičiaus iš vietinių žaliavų - 69 tūkst. tonų. 1994 metais pagaminta produkcijos tris kartus mažiau - 47 tūkst. tonų ir tik iš savos žaliavos, tai yra, cukrinių runkelių. Nutraukus centralizuotą cukraus pusgaminio tiekimą, cukraus gamyba sumažėjo dviem trečdaliais. Dėl tos priežasties cukraus fabrikai ilgą metų tarpą nedirba, ženkliai krito pajėgumų panaudojimas. Sumažėjus cukraus gamybos apimtims, mažėjo pramonėje ir dirbančiųjų skaičius. Jei 1990 metais šakoje dirbo 2654 žmonės, tai 1994 metais - 1992 arba net ketvirtadaliu mažiau. Šakos įmonių skolos išaugo 199 kartus, o nuosavas kapitalas sumažėjo 67 mln. Lt. Maisto pramonės įmonės - duonos kepyklos, konditerijos fabrikai, alkoholio, alaus ir vaisvandenių gamybos įmonės, būdamos mažiau susiję su žemės ūkiu, žemės reformą išgyveno nepatyrę tokių skaudžių pasekmių kaip perdirbamoji pramonė. Sunkumai ir problemos šiose šakose daugiausia siejasi su Rytų šalių rinkų praradimu, šalies gyventojų perkamosios galios smukimu, apyvartinių lėšų stygiumi gamybos vystymui ir perėjimo į rinkos ekonomiką sunkumais. Socialinės infrastruktūros pokyčiai Agrarinės reformos pasėkoje kaime susikaupė daug socialinių problemų.Iš jų pažymėtinos: bedarbystės, nepakankamas buitinis ir kultūrinis aptarnavimas, menka sveikatos apsauga, socialinių garantijų nebuvimas, vienišų pagyvenusių žmonių bei invalidų globos stoka, kaimo žmonių socialinis draudimas ir t.t. Atrankiniai tyrimai atlikti pagal surinktą informaciją apie buvusių 88 ūkių teritorijoje veikusius socialinės infrastruktūros objektus. Jie leido nustatyti kam atiteko šie objektui ir kaip jie dabar naudojami. Tai atvaizduota žemiau pateiktoje lentelėje. Objektų Atiteko Atiteko Kitiems skaičius žemės savivald juridini Objekto pavadinimas 1991 01 ūkio y-bėms ams ir 01 bendrovė 1995 01 fiziniam m 1995 01 s vnt. 01 01 vnt. asmenims proc. vnt. proc. vnt. proc. proc. Kultūros namai 37 5 29 3 100 13.5 78.4 8.1 Administraciniai 51 30 4 17 pastatai 100 58.8 7.8 33.4 Vaikų lopšeliai - 47 5 32 10 darželiai 100 10.6 68.1 21.3 Medicininio aptarnavimo 32 4 18 10 punktai 100 12.5 56.3 31.2 Buitinio aptarnavimo 15 3 2 10 punktai 100 20.0 13.3 66.7 Pirtys, poilsio namai 68 16 22 30 100 23.5 32.4 44.1 Parduotuvės, kioskai 12 4 0 8 100 33.3 0 66.7 Valgyklos, kavinės, 41 7 0 34 bufetai 100 17.1 0 82.9 Bibliotekos 11 4 4 3 100 36.4 36.4 27.2 Ryšių įstaigos 15 5 10 0 100 33.3 66.7 0 Mokyklos 11 0 6 5 100 0 54.5 45.5 Stadionai, sporto 4 2 2 0 aiukštelės 100 50.0 50.0 0 Gyvenamieji namai, 3863 144 350 3369 butai. bendrabučiai 100 3.7 9.1 87.2 Katilinės 42 12 27 3 100 28.6 64.3 7.1 Šilumos tinklai 20 1 17 2 100 5.0 85.0 10.0 Arteziniai šuliniai ir 350 250 70 30 vandens bokštai 100 71.4 20.0 8.6 Vandentiekio- 182 22 154 6 kanalizacijos tinklai 100 12.1 84.6 3.3 Vandens valymo 30 4 26 0 įrenginiai 100 13.3 86.7 0 Kiti socialinės 560 26 482 52 paskirties objektai 100 4.6 86.1 9.3 Socialinės infrastruktūros objektų 847.5 129.9 320.5 397.1 vertė 1994 m. kainomis, mln. Lt Taip pat, procentais 100 15 38 47 Pagal atrankinius tyrimus socialinės infrastruktūros objektų vertė 1991 m. sausio 1 d. buvo 6.2 mlrd. Lt. Po privatizavimo 0.9 mlrd. Lt (15 proc.) vertės turtas atiteko žemės ūkio bendrovėms, 2.4 mlrd. Lt (38 proc.) - savivaldybėms, 2.9 mlrd. Lt (47 proc.) - kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Savivaldybėms buvo perduota 38 procentai buvusių ūkio socialinės paskirties objektų. Jų tarpe 86.7 procento vandens valymo įrenginių, 85.0 proc. šilumos tinklų, 84.6 proc. vandentiekio ir kanalizacijos tinklų, 78.4 proc. kultūros namų, 68.1 proc. vaikų lopšelių-darželių, 66.7 proc. ryšių punktų, 64.3 proc. katilinių, 56.3 proc. medicininio aptarnavimo punktų, 54.5 proc. mokyklų, 50.0 proc. sporto aikštynų ir 86.1 proc. kitų socialinių objektų. Įvairiems fiziniams ir juridiniams asmenims atiteko 46.9 procento buvusių ūkio socialinės paskirties objektų. Jų tarpe 87.2 procento gyvenamųjų namų, butų ir bendrabučių, 82.9 procentai visų valgyklų, bufetų ir kavinių, 66.7 procento visų parduotuvių, kioskų, buitinio aptarnavimo punktų. Po privatizavimo ne visi socialiniai objektai naudojami pagal paskirtį. Tai patvirtina žemiau pateikiamos lentelės duomenys. Objektų Naudojam Naudojam Visai skaičius a a nenaudoj Objekto pavadinimas 1991 01 pagal ne pagal ami 01 paskir- paskirtį vnt. vnt. tį 95 vnt. proc. proc. 01 01 proc. vnt. proc. Kultūros namai 37 26 2 9 100 70.3 5.4 24.3 Administraciniai 51 30 15 6 pastatai 100 58.8 29.4 11.8 Vaikų lopšeliai - 47 5 28 14 darželiai 100 10.6 59.6 29.8 Medicininio aptarnavimo 32 23 6 3 punktai 100 72.9 18.8 9.3 Buitinio aptarnavimo 15 2 6 7 punktai 100 13.3 40.0 46.7 Pirtys, poilsio namai 68 14 12 42 100 20.6 17.6 61.8 Parduotuvės, kioskai 12 8 0 4 100 66.7 0 33.3 Valgyklos, kavinės, 41 3 12 26 bufetai 100 7.3 29.3 63.4 Bibliotekos 11 8 3 0 100 72.7 27.3 0 Ryšių įstaigos 15 13 0 2 100 86.7 0 13.3 Mokyklos 11 9 2 0 100 81.8 18.2 0 Stadionai, sporto 4 2 0 2 aiukštelės 100 50.0 0 50.0 Gyvenamieji namai, 3863 3458 10 395 butai. bendrabučiai 100 89.5 0.3 10.2 Katilinės 42 24 3 15 100 57.1 7.1 35.8 Šilumos tinklai 20 12 0 8 100 60.0 0 40.0 Arteziniai šuliniai ir 350 281 0 69 vandens bokštai 100 80.3 0 19.7 Vandentiekio- 182 181 0 1 kanalizacijos tinklai 100 99.5 84.6 0.5 Vandens valymo 30 21 0 9 įrenginiai 100 70.0 0 30.0 Kiti socialinės 560 480 37 43 paskirties objektai 100 85.7 6.6 7.7 Socialinės infrastruktūros objektų 847.5 603.1 84.3 160.1 vertė 1994 m kainomis, mln. Lt Taip pat, procentais 100 71 10 19 Tyrimų duomenys rodo, kad tik 71 procentas socialinės infrastruktūros objektų 1994 metais buvo naudojama pagal jų paskirtį. Todėl pasikeitus nuosavybės santykiams, žemdirbiai teisės naudotis šiuo turtu nėra praradę. Tačiau 10 procentų šio turto jau naudojama ne pagal tikslinę paskirtį, o 19 procentų dabar jau apskritai nebenaudojama. Ši turto dalis žemės ūkiui yra prarasta. Pagal visų šalies ūkių 1990 metais gaminusių žemės ūkio produkciją, suvestinę metinę apyskaitą žemės ūkio dirbančiųjų socialinėms reikmėms tenkinti buvo suskurta turto už 6180.5 mln. litų, tame parpe pastatyta prekybos ir visuomeninio maitinimo objektų, kurių likutinė vertė 1994 metų kainomis sudarė 84.3 mln. Lt, butų ūkio - 4118.4 mln. Lt vertės, komunalinio ūkio ir buitinio gyventojų aptarnavimo - 892.8 mln. Lt, švietimo paskirties objektų - 551.6 mln. Lt, kultūros ir meno paskirties objektų - 335.1 mln. Lt, sveikatos apsaugos ir fizinio lavinimo bei socialinio aprūpinimo objektų - 189.1 mln. Lt, mokslo objektų - 8.7 mln. Lt vertės. Visų šių socialinės paskirties objektų vertė sudarė 6179.9 mln. litų. Atrankinių tyrimų duomenimis 29 procentai socialinės paskirties objektų jau nebenaudojami pagal jų tikslinę paskirtį. Šių objektų likutinė vertė - 1792.2 mln. litų. Tiek savo investicijų į kaimo socialinę infrastruktūrą yra praradęs šalies žemės ūkis. Detalesniems tyrimams buvo atlikta rajonų pateiktų duomenų analizė. Remiantis rajonų darbuotojų užpildytais apklausos dokumentais galima tvirtinti, kad per laikotarpį nuo 1991 iki 1994 metų imtinai žemės ūkio socialinės infrastruktūros objektų skaičius ženkliai sumažėjo. Tai patvirtina lentelėje pateikiami duomenys: Objektų Objektų Skaičiau Skaičiau Objekto pavadinimas skaičius skaičius s s 1991 01 1995 01 pokytis, pokytis, 01 01 vienetai proc. s Kultūros namai 1061 843 - 218 79 Vaikų lopšeliai - 817 317 - 500 39 darželiai Medicininio aptarnavimo 1162 1120 - 42 96 punktai Buitinio aptarnavimo 773 28 - 745 4 punktai Pirtys 740 147 - 593 20 Parduotuvės 2197 1848 - 349 84 Valgyklos 1177 183 - 994 16 Bibliotekos 1418 1196 - 222 84 Ryšių skyriai 810 773 - 37 95 Autobusų maršrutų 2074 1559 - 515 75 skaičius Pradinių mokyklų 751 742 - 9 99 Aštuonmečių (devynmečių) 543 536 - 7 99 mokyklų Vidurinių mokyklų 269 265 - 4 98 Tyrimų duomenimis, žemės ūkyje beveik nebeliko buitinio aptarnavimo punktų, labai mažai tėra valgyklų ir pirčių. Ketvirtadaliu mažiau liko autobusų maršrutų į kaimo vietoves, Be to, likę maršrutai sutrumpėjo 1.5 karto. Todėl žemdirbiams pasunkėjo apsirūpinti buities reikmenimis ir maistu, o taip pat pasinaudoti kitomis miesto teikiamomis paslaugomis. Visuose žemės ūkio socialinės infrastruktūros objektuose, išskyrus mokyklas, 1991 metais dirbo 30282 žmonės. Dabar jų liko tik 17600, t.y. sumažėjo 42 procentais. Net 12682 buvę kaimo socialinės infrastruktūros darbuotojai prarado darbą. Pateiktieji skaičiai rodo, kad žemės ūkio dirbantieji dabar gauna tik 58 procentus tos socialinės paskirties paslaugų apimties, kurią jie gaudavo 1991 metais. To pasėkoje kaimo socialiniame gyvenime pagausėjo negatyvių reiškinių. Asocialių šeimų skaičius išaugo beveik du kartus, mokyklos nelankančių mokyklinio amžiaus vaikų skaičius - 2.3 karto, o ikimokyklinių įstaigų nelankančių vaikų skaičius pasiekė 40494, t.y. padidėjo 31.2 procento. Respublikinio tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo turto privatizavimas ir panaudojimas 1990 metais Respublikinis tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimas jungė 15 organizacijų. Jų disponuojamo turto vertė 1994 metų kainomis sudarė 682 mln. Lt, iš jų 312.6 mln. Lt padengta pajiniais įnašais ir 361.9 mln. Lt kitomis nuosavomis lėšomis. Visas nuosavas turtas priklausė pajininkams. Todėl jo suvalstybinimas ir privatizavimas pagal valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą prieštarauja veikusio Laikinojo Pagrindinio įstatymo nuostatoms. Susivienijimo įmonės kasmet lengvatinėmis sąlygomis suteikdavo žemdirbiams paslaugų už 50.1 mln. Lt. Jos dirbo pelningai. 1990 metais jų gauta pelno masė 1994 metų kainomis sudarė 3.5 mln. Lt. Privatizavus šių įmonių turtą, žemdirbiai prarado 674.5 mln. Lt vertės turtą ir galimybę jas panaudoti sveikatos reabilitacijai. Žemės ūkio ir jį aptarnaujančių šakų darbuotojų užimtumo pokyčiai Agrarinė reforma didžiąją dalį žemdirbių atskyrė nuo žemės, o žemės ūkio specialistų - nuo vadovavimo žemės ūkio gamybai. Tai patvirtina lentelės duomenys: Eil Darbuotojų kategorija Dirbo Dirbo Atleist Liko Nr 1991 01 1994 01 a darb. 01 01 žmonių procent ais 1 Viso žemės ūkio 330472 122413 - 37 darbuotojų 208059 t.sk. specialistų 36234 12090 - 33 1.1 24144 vairuotojų 26939 - 33 1.2 8974 17965 mechanizatorių 49356 19443 - 39 1.3 29913 statybininkų 19386 - 11 1.4 2214 17172 gyvulininkystės 82300 26387 - 32 1.5 darbuotojų 55913 2 Viso melioracijos 22817 - 42 darbuotojų 9671 13146 t.sk. specialistų - 44 2.1 3915 1739 2176 3 Viso RSO darbuotojų 20109 - 46 9324 10785 t.sk. specialistų - 45 3.1 3043 1368 1675 4 Viso ŽŪ technika 11211 5236 - 47 darbuotojų 5975 t.sk specialistų 1058 - 47 4.1 2238 1180 5 Viso agrochemijos 1336 - 30 darbuotojų 4405 3069 t sk. specialistų - 40 5.1 721 291 430 6 Viso TGĮ darbuotojų 4496 - 86 5245 749 t.sk. specialistų - 78 6.1 843 657 186 7 Kitų aptarnaujančių 9373 4855 - 52 įmonių darbuotojai 3922 t.sk. specialistai 2436 1103 - 45 7.1 1333 Iš viso darbuotojų: 403632 157331 - 39 245705 t.sk.specialistų 40135 18306 - 46 31124 Lentelės duomenys rodo, kad 1991 01 01 d žemės ūkio produktų gamyboje buvo užimta 335717 darbuotojai, o žemės ūkį aptarnaujančiose šakose - dar 67915 žmonių. Agrarinės reformos išdavoje buvo panaikinta 245705 samdomo darbo vietos. 1994 metais išliko tik apie 39 procentai buvusių samdomo darbo vietų. Tai reiškia, kad iš kiekvieno 100 darbuotojų buvo atleista iš darbo 61. Agrarinė reforma žemės ūkio darbuotojus palietė didesniu laipsniu, nei žamės ūkį aptarnaujančių šakų. Žemės ūkyje iš 100 dirbančiųjų darbo vietą prarado 63 procentai žmonių, o jį aptarnaujančių šakų - 52. Todėl žemės ūkio darbuotojai pergyveno didesnę nei kitų ūkio šakų depresiją. Ūkio techninę pažangą, ūkinių subjektų ūkininkavimo racionalumą bei šio verslo pertvarkymo veiklai rinkos sąlygomis sėkmę lemia specialistai. Tačiau agrarinės reformos išdavoje darbo neteko 2/3 žemės ūkio specialistų. Žemės ūkį aptarnaujančiose šakose buvo atleista tik 55 procentai specialistų. Todėl žemės ūkyje atsiradę nauji ūkiniai subjektai sunkiau prisitaiko prie rinkos ir yra didesnių ekonominių sunkumų slegiami, nei kitų ūkio šakų įmonės. Iš 209 tūkstančių atleistų žemės ūkio darbuotojų 1994 metais ūkininkų ūkius buvo sukūrę tik dalis, nes iš viso 1994 m. sausio 1 d. ūkininkų ir valstiečių ūkių Lietuvoje buvo tik 134629. O tai reiškia, kad apie 111 tūkstančių žmonių tapo bedarbiais arba daliniais bedarbiais, pragyvenančiais tik iš 2-3 hektarų žemės sklypo. Todėl kasmet vis daugiau buvusių žemės ūkio ir agroserviso darbuotojų kreipiasi į darbo biržą, prašo darbo. Tai patvirtina žemiau pateikiamos lentelės duomenys. Eil Darbuotojų kategorija Atleist Įregist Įregist 1995 . a ruota ruota metais Nr. žmonių darbo darbo įregist biržoj biržoj ruotų 1994 01 1995 01 biržoje 01 01 % 1 Viso žemės ūkio 10755 16043 8 darbuotojų 208059 t.sk. specialistų 2480 3194 13 1.1 24144 vairuotojų 1947 2182 12 1.2 17965 mechanizatorių 1797 2919 10 1.3 29913 statybininkų 1475 2458 14 1.4 17172 gyvulininkystės 692 811 1 1.5 darbuotojų 55913 2 Viso melioracijos 1219 1069 8 darbuotojų 13146 t.sk. specialistų 258 254 12 2.1 2176 3 Viso RSO darbuotojų 1892 1927 18 10785 t.sk. specialistų 343 395 24 3.1 1675 4 Viso ŽŪ technika 577 524 9 darbuotojų 5975 t.sk specialistų 146 131 11 4.1 1180 5 Viso agrochemijos 276 285 9 darbuotojų 3069 t sk. specialistų 50 55 13 5.1 430 6 Viso TGĮ darbuotojų 180 266 36 749 t.sk. specialistų 44 82 44 6.1 186 7 Kitų aptarnaujančių 1210 2016 51 įmonių darbuotojai 3922 t.sk. specialistai 319 509 38 7.1 1333 Iš viso darbuotojų: 16109 22130 9 245705 t.sk.specialistų 3580 4620 15 31124 Šios lentelės duomenys rodo, kad per 1994 metus žemės ūkio ir agroserviso darbuotojų, įsiregistravusių darbo biržoje skaičius padidėjo 1.4 karto. Praradę darbą specialistai prašo darbo biržos pagalbos 1.8 karto dažniau, nei darbininkiškų profesijų atstovai. Tai reiškia, kad darbininkiškų kategorijų atstovai bandė pragyventi iš 2-3 hektarų gaunamų pajamų. Tuo tarpu specialistai trokšta dirbti pagal įgytą specialybę. Tačiau darbo biržoje įsiregistravusių specialistų skaičiaus didėjimas rodo, kad jie savo intelektualiniuo potencialo panaudoti negali. Tai devalvuoja mokslą, skurdina žemės ūkį ir šalies ūkį apskritai. Žemės ūkio vadovų kaita Surinkti duomenys parodė, kad iš buvusių 1123 patyrusių ūkių vadovų 243 vadovai arba 21.6 procento buvo nušalinti nuo tolesnio vadovavimo ūkiams pačioje reformos pradžioje. Iš jų 83 buvo pareikštas politinis nepasitikėjimas, 86 netvirtino rajonų institucijos, 40 netvirtino Žemės ūkio ministerija, 34 nebuvo perrinkti ir 83 patys atsisakė vadovauti žemės ūkio bendrovėms. 1994 metų pabaigoje iš 1990 metais buvusių ūkių vadovų liko tik 370, arba 33 procentai. 178 buvę vadovai tapo ūkininkais, 459 - perėjo dirbti į kitas ūkio šakas, 30 - tapo bedarbiais, 63 - išėjo pensijon ir 23 - mirė. Taip atnaujinti vadovų kadrus žemės ūkio sistema nebuvo pasirengusi. Juo labiau, kad įsisteigus 4774 žemės ūkio bendrovėms, vadovų kadrų reikmė savaime išaugo 4.2 karto. Agrarinės reformos pasėkoje žemės ūkio ir jį aptarnaujančios sferos patirtos turtinės žalos suvestinė pridedama. Iš pateiktos medžiagos išplaukia tokios išvados ir pasiūlymai: I Š V A D O S 1. Žemės ūkis ir perdirbamoji pramonė iki agrarinės reformos turėjo tvirtą materialinę bazę, išvystytą infrastruktūrą, gamybinį - ekonominį ir mokslinį potencialą. Einant į rinkos ekonomiką, buvo galima restruktūrizuoti žemės ūkį ir perdirbamąją pramonę, išvengiant žymaus gamybos nuosmukio ir nuostolių, dirbtinai nesukuriant socialinių problemų. 2. Agrarinė reforma pradėta vykdyti skubotai, chaotiškai, neturint aiškios žemės ūkio ir perdirbamosios pramonės restruktūrizavimo strategijos, jos įgyvendinimo priemonių, be teisinės ir normatyvinės bazės. 3. Agrarinė reforma buvo pradėta ir vykdoma neturint ekonominio pagrindimo, neįvertinant jos ekonominių, socialinių ir moralinių pasekmių. Buvo siekiama pakeisti nuosavybės santykius žemės ūkio gyvybingumo sąskaita. 4. Kai kurie agrarinę reformą reglamentavę teisės aktai prieštaravo Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms nuosavybės teisę. Dalis teisės aktų, kurių pagrindu buvo vykdoma žemės reforma, tokie kaip turto privatizavimas, valstybės ekonominio reguliavimo priemonės, nesuderinti tarpusavyje, o atskiros nuostatos net prieštaringos. 5. Žemės ūkis ir jo infrastruktūros šakos dėl vykdytų reformų patyrė turtinę žalą, kuri 1994 metų kainomis sudaro 35 mlrd. litų. Iš jų: - 10.6 mlrd. Lt - prarastas žemės ūkio paskirties ilgalaikis ir trumpalaikis turtas; - 5.4 mlrd. Lt - prarastų ne žemės ūkio paskirties gamybos priemonių ir socialinių objektų vertė; - 7.2 mlrd. Lt - žemės ūkio gamybinio aptarnavimo sferos turto sumažėjimas arba persiliejimas į kitas ūkio šakas; - 11.8 mlrd. Lt - negautų žemės ūkio pajamų arba prarasto jo gamybinio potencialo vertė. Ši žala žemės ūkiui turėtų būti kompensuota, panaudojant kompensaciją šios šakos restruktūrizavimui bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros atstatymui. 6. Dėl žemės reformos ir kolūkių bei valstybinių ūkių likvidavimo ir suskaidymo į gamybinius - technologinius komplektus bei prievartinio jų registravimo žemės ūkio bendrovėmis 36 procentai tokių bendrovių buvo negyvybingos ir greitai iširo, o iš įsikūrusių ūkių tik ketvirtadalis gali plėtoti šiuolaikinę modernią gamybą. 7. Dėl nenuoseklios žemės reformos liko nepanaudota 0.6 mln. ha žemės ūkio naudmenų, iš jų dirvonavo 0.3 mln. ha nusausintų. Išliko tik 1/5 drėkinamų plotų. Dėl šios priežasties žemės ūkio gamybos potencialas sumenko apie 20 procentų. 8. Buvo išblaškytas ir iš dalies prarastas intelektualinis žemės ūkio potencialas. Buvo nušalinti nuo vadovavimo 67 procentai buvusių ūkių vadovų ir 54.4 proc. žemės ūkio specialistų. Per 1991-1994 metus žemės ūkio mokslo darbuotojų skaičius sumažėjo 26 procentais. 9. Buvo sužlugdytos veikusios sėklininkystės ir gyvulių veislininkystės sistemos. Vien eksperimentiniuose ūkiuose pagamintų žemės ūkio kultūrų aukštų reprodukcijų sėklų kiekis sumažėjo 76.4 procento, išauginamų veislinių galvijų skaičius - 87.5 procento, veislinių kiaulių - 93.8 procento. 10. Dėl žemės ūkio gamybinės ir socialinės infrastruktūros objektų suvalstybinimo ir jų pardavimo ne žemės ūkio subjektams žemės ūkis neteko apie 80 procentų gamybinio ir socialinio pobūdžio paslaugų, labai reikalingų ūkininkų ūkiams, asmeniniams pagalbiniams ūkiams ir kitiems kaimo gyventojams, 11. Praradus Rytų šalių rinkas, kritus vidaus vartojimui ir sunykus žemės ūkio gamybai, menkai panaudojami perdirbimo pramonės gamybinis pajėgumas. Šių įmonių ilgalaikis ir trumpalaikis turtas sumažėjo 1.2 mlrd. Lt. Buvo atleista apie 10000 darbuotojų Be to, 0.7 mlrd. Lt vertės išlikę gamybiniai pajėgumai nepanaudojami sunyks ir bus nurašyti. Dabar grūdų perdirbimo ir konservų pramonės gamybinis pajėgumas naudojamas tik 20 procentų, mėsos perdirbimo pramonės - 26 procentais, pieno perdirbimo - 33 procentais, cukraus pramonės - 34 procentais. Tai veda šias įmones į bankrotą ir verčia didinti maisto produktų mažmenines kainas, dėl ko nukenčia visi šalies vartotojai, o daugelis žemės ūkio produktų tapo nekonkurentabilūs užsienio rinkose. P A S I Ū LY M A I 1. Lietuvos Respublikos Seimas turėtų įvertinti agrarinės reformos pasekmes bei aktyviai vykdžiusių agrarinę reformą ir prisidėjusių prie žemės ūkio ir perdirbamosios pramonės sužlugdymo asmenų veiksmus. Šiuos vertinimus paskelbti viešai, nurodant personalijas. 2. Lietuvos Respublikos Seimas turėtų pripažinti, kad dalies žemės ūkio subjektų turto suvalstybinimas buvo neteisėtas ir šio turto praradimui bei agrarinės reformos metu padarytai žalai kompensuoti turėtų būti skiriamos valstybės lėšos. 3. Respublikos Vyriausybė turėtų numatyti aiškią žemės ūkio ir perdirbamosios pramonės strategiją, jos įgyvendinimo etapus ir teisines, organizacines bei ekonomines prielaidas. 4. Tarp pirmaeilių uždavinių turėtų būti sprendžiamos asmeninio ūkio žemės naudotojų ir smulkių ūkininkų ekonominės ir socialinės problemos. 5. Lietuvos Respublikos Seimas turėtų patvirtinti valstybinę žemės ūkio politiką bei jos realizavimo pagrindines kryptis ir formas, reikiamas ekonomines priemones, žemės ūkio rėmimo lygį, kuris užtikrintų Lietuvos žemės ūkio egzistavimą Europos Sąjungos kontekste. Darbo komisijos pirmininkas V. Putvinskis Nariai: Darbo grupės nariai: 1 priedas Agrarinės reformos pasėkoje žemės ūkio ir jį aptarnaujančios sferos patirtos turtinės žalos S U V E S T I N Ė Eil. Turtinių praradimų Turtinė žala Nr. pavadinimas mlrd. Lt 1. Žemės ūkio gamybinės paskirties ilgalaikis ir trumpalaikis turtas 10.6 tame skaičiuje: ilgalaikis 7.1 iš jo - perduotas 4.2 ne žemės ūkio subjektams 1.1 likviduotas 1.8 nepanaudojamas gamyboje trumpalaikis 2.5 tarpūkinių 1.0 gyvulininkystės įmonių turtas 2. Žemės ūkio negamybinės ir ne žemės ūkio gamybinės paskirties turtas 5.4 Iš jo -Tarpkolūkinių kurortinių įstaigų 0.7 susivienijimo suvalstybintas turtas 3. Žemės ūkio aptarnavimo sferos turtas 7.2 Iš jo: Agrochemijos įmonių turto sumažėjimas ir 0.4 persiliejimas į kitas ūkio sferas Melioracijos įmonių turto sumažėjimas ir jo 1.4 persiliejimas į kitas ūkio šakas Žemės ūkio technikos įmonių turto sumažėjimas 1.5 ir jo persiliejimas į kitas ūkio šakas RSO susivienijimo įmonių turto sumažėjimas 2.7 ir jo persiliejimas į kitas ūkio šakas Perdirbamosios pramonės įmonių 1.2 turto sumažėjimas 4. Netiesiogiai prarastas turtas 11.8 (potencialo sumažėjimas) Iš jo: Iš žemės ūkio apyvartos iškritusių žemės ūkio 1.4 naudmenų vertė Iš žemės ūkio apyvartos iškritusių melioracijos 0.7 įrenginių vertė Perdirbamosios pramonės nepanaudotas 0.7 gamybinis potencialas Mokslo potencialo sumažėjimas 0.2 Sėklininkystės ir veislininkystės sistemų 0.5 suardymo padariniai Pajamų sumažėjimas dėl Rytų rinkos uždarymo ir žemės ūkio produktų 8.3 valstybinio supirkimo kainų įšaldymo Iš viso: 35.0 Pastaba: visi rodikliai apskaičiuoti 1994 metų kainomis zalapaz4 2 priedas ŽEMĖS ŪKIO MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJŲ MATERIALINĖS-TECHNINĖS BAZĖS POKYČIAI 1 lentelės dalis Žemės ūkio Aukšt.reprod.s Eil naudmenų ėklų . Institucija plotas, ha paruoštas Nr. kiekis, t. 1991.01 1996.01 1991.01 96.01 .01 .01 .01 .01 1. Lietuvos 40187 5998 13092 3086 žemdirb. inst. iš Dotnuva 8236 1625 6500 1286 jų: Vokės filialas 2299 995 1385 402 Vėžaičių 3942 300 704 144 filialas 6745 46.1 390 26 Kaltinėnų 2613 180 250 10 band.stotis 2280 200 440 17 Dūkšto 3850 797 1259 503 band.stotis 2273 1370 604 447 Rumokų 3334 110 1050 250 band.stotis 2540 300 110 Joniškėlio 2705 75 400 1.2 band.stotis Upytės band.stotis Elmininkų band.stotis Radviliškio band.stotis Perlojos band.stotis 2. Sodin.ir darž 2700 386 2.1 2.2 3. institutas 19631 1300 796 190.4 4. Gyvulininkyst. 3333 50 1552 22 5. institutas 6500 360 500 6. Ž. ū. 4672 870 250 125 7. Inžinerijos 3182 470 270 320 8. instit. 2765 800 320 219 Vandens ūkio instutas Veterinarijos institutas Žemės ūkio akademija Veterinarijos akademija Iš viso: 82970 10234 16782 3964 2 lentelės dalis Veislinės Karvių Javų der- Eil bandos pro- lingumas . Institucija duktyvum (cnt/
- ha)Nr. as Karvės Kiaulės 199 199 199 1995 0 5 0 91.01 91.01 96.01 96.01 1. Lietuvos 6387 10585 žemdirb. inst. 759 179 Iš Dotnuva 1654 5009 450 368 42. 30.0 jų: Vokės filialas 193 1070 0 5 8 10.6 Vėžaičių 340 99 380 170 26. 31.1 filialas 107 1684 1 0 4 20.5 Kaltinėnų 714 1490 466 42. 18 band.stotis 934 7 6 36.6 Dūkšto 307 355 30. 24 band.stotis 250 0 6 28.4 Rumokų 665 152 337 221 25 35.5 band.stotis 189 80 0 9 28. 26 Joniškėlio 421 800 325 314 2 14.0 band.stotis 270 0 5 36 Upytės 600 130 320 40. band.stotis 262 5 8 Elmininkų 490 385 34. band.stotis 1 0 Radviliškio 334 40. band.stotis 2 5 Perlojos 416 28. band.stotis 5 7 401 0 2. Sodin.ir darž 350 460 35 3. institutas 1100 3211 0 367 37. 16.0 4. Gyvulininkyst. 185 641 497 3 6 30.5 5. institutas 888 2464 0 40. 26 6. Ž. ū. 900 150 420 8 13.5 7. inžinerijos 600 9 260 44 40.2 8. instit. 131 3000 390 1 24 24.2 Vandens ūkio 850 99 0 430 44. instutas 73 3059 410 1 0 Veterinarijos 650 479 0 442 52. institutas 315 425 2 7 Žemės ūkio 0 akademija 610 Veterinarijos 4 akademija Iš viso: 11725 22469 1463 1398